Baudžiamoji atsakomybė sutarties nevykdančiai šaliai?
Neretai bandoma sutarčių nevykdančius ar netinkamai vykdančius ūkio subjektus kaltinti sukčiavimu. Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas (toliau – BK) sukčių apibrėžia kaip asmenį, apgaule savo ar kitų naudai įgijusį svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengusį turtinės prievolės arba ją panaikinusį. Už tai numatomas laisvės atėmimas net iki aštuonerių metų. Ar tikrai civilinio sandorio nevykdančią šalį galima patraukti baudžiamojon atsakomybėn už sukčiavimą?
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – LAT) formuoja praktiką, kad civiliniai teisiniai santykiai, kurių pagrindu kaltininkas padarė nukentėjusiajam žalos, neužkerta kelio patraukti nusikaltimą padariusį asmenį baudžiamojon atsakomybėn už sukčiavimą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 str. Baudžiamojoje byloje Nr. 2K-329/2011 LAT pabrėžė, kad svetimas, t. y. kitam asmeniui nuosavybės teise priklausantis turtas, gali būti įgyjamas ir tapti kito asmens nuosavybe taip pat civilinių sutarčių (pvz., pirkimo-pardavimo) pagrindu. Baudžiamojoje byloje Nr. 2K-409/2011 LAT išaiškino, kad sukčiavimu gali būti pripažįstami ir tokie atvejai, kai neteisėta turtinė nauda gaunama apgaulingai nukentėjusiesiems žadant suteikti atitinkamas paslaugas. Pvz., baudžiamojoje byloje Nr. 2K-316/2011 LAT patvirtino, kad žemesnės instancijos teismai pagrįstai pripažino kaltu dėl sukčiavimo asmenį, kuris sutarties pagrindu įsipareigojo suteikti laidojimo ir kremavimo paslaugas, o vietoje sutarto ąžuolinio karsto pateikė medinę dėžę. Taigi, sukčiavimas gali būti daromas tiek sudarant fiktyvias sutartis (t. y. sutartis kurių neketinama vykdyti) ir taip įtraukiant nukentėjusiuosius į jiems žalingus sandorius, tiek iš sutarties kylančias pareigas vykdant netinkamai ar imituojant jų vykdymą (pvz. iš dalies atsiskaitant už prekes ar paslaugas, mažinant įsiskolinimą).
Ar visais atvejais galima laikyti, kad sutarties sąlygų nevykdantis/jas vykdantis netinkamai asmuo sukčiavo? Ne. Vadovaujantis LAT praktika, vien tik iš sutarties kylančių pareigų nevykdymas ar jų netinkamas vykdymas savaime nereiškia, kad yra padaryta nusikalstama veika, turinti sukčiavimo požymių. Tokią situaciją gali nulemti ir objektyvios nuo asmens valios nepriklausančios priežastys. Todėl esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto ir darantis turto užvaldymą ar teisės į jį įgijimą neteisėtu, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo ar teisės į jį įgijimo būdas. Apgaulė tai turto savininko, teisėto valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, suklaidinimas dėl kaltininko turimos tariamos teisės į turtą arba dėl jo ketinimų ir tokiu būdu „privertimas“ jų perduoti turtą kaltininko ar trečiųjų asmenų nuosavybei ar laikinam valdymui. Turto savininkas ar valdytojas gali būti suklaidinamas dėl kaltininko ketinimų įvairiais būdais. LAT baudžiamojoje byloje Nr. 2K-329/2011 nagrinėtu atveju nukentėjusysis apgautas piktnaudžiaujant pasitikėjimu – šalys žodžiu sutarė dėl didesnės automobilio pardavimo kainos, o į sutartį įrašė mažesnę. Po sutarties sudarymo ir automobilio perregistravimo kaltininkės vardu, kaltininkai nesumokėjo žodžiu sutartos didesnės kainos – vienašališkai pakeitė sutarties sąlygas – ir smurtu užvaldė automobilį. Apgaulė taip pat gali pasireikšti nukentėjusiojo suklaidinimu dėl kaltininko ketinimų vykdyti susitarimą. Ji taip pat gali būti lydima suklastotų dokumentų pateikimu turto savininkui ar teisėtam valdytojui apie pirkėjo asmenybę, įgaliojimus, pirkėjo turtinę padėtį ir pan. Baudžiamojoje byloje Nr. 2K-147/2011 asmuo pripažintas kaltu, nes veikdamas kaip įmonės įgaliotas asmuo įmonės vardu pirko prekių, kurių įmonei nepristatė, o su pirkėju neatsiskaitė, taip apgaule savo naudai įgijo turtą, o pardavėjui padarė žalos. LAT baudžiamojoje byloje Nr. 2K-112/2011 už sukčiavimą nuteistas asmuo, prisistatęs kito asmens vardu, pateikęs negaliojantį piliečio pasą su kito asmens duomenimis, nutylėjęs, kad automobilis pagrobtas, o jo registracijos liudijimas – suklastotas. Jis, panaudojęs šiuos žinomai netikrus dokumentus, surašė automobilio pirkimo-pardavimo raštelį, kuriuos pasirašė kaip kitas asmuo, taip suklaidino nukentėjusiąją ir pardavė jai šį automobilį už 36 000 Lt. Taip kaltinamasis apgaule savo naudai įgijo didelės vertės nukentėjusiajai priklausantį turtą – 36 000 Lt.
Pažymėtina, kad apgaulė sukčiavimo atveju turi būti esminė, t. y. suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui. Jei asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos asmens apsisprendimui perduoti turtą, tokia apgaulė nesudaro veikos sukčiavimo nusikaltimui. Sukčiavimo atveju kaltininkas turi suvokti, kad jis apgaudinėja turto savininką pranešdamas neteisingus duomenis, meluodamas, nutylėdamas ar iškraipydamas esmines aplinkybes, faktus ir pan., numatydamas, kad taip veikiant asmuo bus suklaidintas, ir norėdamas tokiu būdu įgyti svetimą turtą. Net ir vieno asmens veiksmai, kuriais tiesiogiai nėra padaroma žalos nukentėjusiajam, gali būti pripažinti apgaule, jei veikos visumoje jie yra pripažįstami kaip viena iš priemonių įgyvendinti tą patį tikslą, pvz., apgaule įgyti turtą. Baudžiamojoje byloje Nr. 2K-358/2011 įmonės vadovas, veikęs kartu su kitais asmenimis, pripažintas sukčiavęs nors tik įgaliojo įmonėje nedirbantį asmenį atsiimti iš lizingo davėjo automobilį, kuris vėliau buvo išgabentas į užsienį ir perduotas nenustatytiems asmenims. Teismai sprendė, kad apgaulė, dėl kurios lizingo davėjas perleido automobilį, susidėjo iš bendrų visų nuteistųjų veiksmų, tame tarpe ir įmonės vadovo, ir kiekvieno iš jų indėlis turėjo lemiamos įtakos turto savininko suklaidinimui ir jo apsisprendimui dėl turto perdavimo. Priežastinis ryšys tarp konkretaus asmens veiksmų ir turto perdavimo, turi būti vertinamas visos nusikalstamos veikos mechanizmo kontekste.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinį teisinės valstybės principą, ne kartą yra konstatavęs, kad nustatant teisinius apribojimus bei atsakomybę už teisės pažeidimus privalu paisyti protingumo reikalavimo, taip pat proporcingumo principo, pagal kurį nustatytos teisinės priemonės turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti. Atitinkamai, negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas. Nusikalstamos veikos – tai teisės pažeidimai, kuriais itin šiurkščiai pažeidžiamos žmonių teisės ir laisvės, kitos Konstitucijos saugomos ir ginamos vertybės. Taigi kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis priemonėmis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ir pan.). Dėl to pripažįstama, kad be aukščiau minėtų sąlygų reikalinga, kad vienai iš sutarties šalių būtų padaryta žalos arba sukurta kliūčių padarytą žalą atlyginti civilinės teisės priemonėmis (LAT 2011-06-21 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-329/2011). Pavyzdinį tokių kliūčių sąrašą LAT pateikė baudžiamojoje byloje Nr. 2K–481/2010: be teisėsaugos institucijų pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens, sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio, asmuo skolinosi nuslėpdamas nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie didelę skolų naštą ir nemokumą, vengdamas prievolės tyčia tapo beturčiu, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo, pasislėpė ir pan.
Taigi, esant aukščiau aptartoms sąlygoms, apgaulei, dėl kurios nukentėjusysis būtų apsisprendęs sudaryti ir įvykdyti sandorį – perduoti prekių, suteikti paslaugų, sumokėti pinigų, kaltininko apgaulės būdu sukurtoms kliūtims patirtai žalai atlyginti civilinės teisės priemonėmis, gali iškilti baudžiamoji atsakomybė ir už civilinės sutarties sąlygų pažeidimą.
