Kas yra atsakingas už ETMK leidimo neturėjimą?
Dalis atsakomybės už CMR važtaraštyje nurodytų duomenų akivaizdų neatitikimą vežimo sutarties sąlygoms gali tekti ir vežėjui (krovinio sulaikymas neturint ETMK leidimo)
Pagaliau imta formuoti teismų praktika dėl atsakomybės už krovinių vežimo sutarties neįvykdymą dėl ETMK (CEMT) leidimo neturėjimo. Klasikinė situacija – neturėdamas ETMK leidimo vežėjas Europos Bendrijos teritorijoje gabena į trečiąją šalį adresuojamą krovinį ir transporto priemonė sulaikoma užsienio valstybės teisėsaugos ar transporto institucijų. Vežėjas tokiu atveju neįvykdo vežimo sutarties, pats patiria išlaidų mokamoms aikštelėms, teismo procesams, negauna pajamų nevykdydamas veiklos ir pan. Tai nutinka vėlgi dėl įprastų procedūrinių klaidų – siuntėjas vežimo sutartyje (užsakyme) užsako krovinį atgabenti į Lietuvą, gi faktinis siuntėjas CMR važtaraštį užpildo krovinį pristatyti jau į, tarkime, Rusiją. Viskas baigdavosi banaliai – už gamyklos vartų laukdavo karabinierius, surašydavo sulaikymo aktą, tokiu būdu aprūpindavo darbu save, teismus, mokamas stovėjimo aikšteles, viešbučius ir motelius bei garantuotomis pajamomis – savo valstybės biudžetą. Tarsi pabrėždama šio teisinio klausimo svarbą teismų praktikai, civilinę bylą 2013-05-30 nagrinėjo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų išplėstinė teisėjų kolegija.
Ar vežėjas gali tikėtis gauti užmokestį už vežimą ir išlaidų atlyginimą, jei kaltas šioje situacijoje yra siuntėjas (vežimo sutartį su vežėju sudaręs asmuo), vežimo sutartyje nenurodęs, jog krovinys bus gabenamas į trečiąsias šalis? Ar vis tik siuntėjas gali reikalauti kompensacijos už krovinio gabenimo sutarties neįvykdymą, žinoma, net nesvarstydamas klausimo, tenkinti ar ne vežėjo pretenzijas?
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtos civilinės bylos Nr. 3K-7-159/2013 kontekste buvo sprendžiami keli klausimai – kas privalo pasirūpinti ETMK (CEMT) dokumentais, ar jie išvis būtini, kai vežimo sutartyje sutarta krovinį gabenti Europos Sąjungos valstybių teritorijomis, kokios pasekmės kyla vežėjui priimant gabenti krovinį, kai duomenys (krovinio pristatymo vieta) vežimo sutartyje ir CMR važtaraštyje skiriasi; ar kyla siuntėjui atsakomybė už tai, kad jis neinformavo vežėjo, jog gabenamas krovinys adresuojamas ne į Lietuvą, bet skirtas vežti į ETMK šalis nares.
Vertindamas, kieno pareiga yra pasirūpinti ETMK daugiašalės kvotos leidimais, kasacinis teismas, rėmėsi Europos transporto ministrų konferencijos daugiašalės kvotos leidimų tarptautiniam krovinių vežimui kelių transporto priemonėmis išdavimo ir naudojimo tvarkos aprašo, patvirtinto susisiekimo ministro 2006 m. spalio 2 d. įsakymu Nr. 3-379, nuostatomis. ETMK daugiašalės kvotos leidimas tarptautiniam krovinių vežimui kelių transporto priemonėmis (ETMK leidimas) – tai dokumentas, suteikiantis teisę vežti krovinius tarp ETMK šalių narių (2 punktas); išduodant ETMK leidimus, juose turi būti neištrinamai įrašytas transporto įmonės pavadinimas ir adresas (16.1 punktas); ETMK leidimo negalima perduoti tretiesiems asmenims (28 punktas); vežėjo pavadinimas, nurodytas pirmajame ETMK leidimo puslapyje, turi sutapti su juridinio asmens, kuris eksploatuoja transporto priemonę, pavadinimu (29 punktas). Išplėstinė teisėjų kolegija sprendė, kad „gauti ETMK leidimą, kai jis būtinas, yra ne siuntėjo, o vežėjo pareiga.“.
Jau 2011-02-15 civilinėje byloje Nr. 3K-3-49/2011 LAT pažymėjo, jog nei CMR konvencija, nei nacionalinė teisė nenustato krovinio vežimo sutarčiai privalomos rašytinės formos, o tik nurodo važtaraštį kaip vežimo sutartį ir jos sąlygas patvirtinantį dokumentą; vežimo sutartis gali būti sudaroma ne tik surašant vieną abiejų šalių pasirašytą dokumentą, bet ir apsikeičiant raštais, taip pat žodžiu, atliekant veiksmus ar kitokia šalies valios sudaryti sutartį išreiškimo forma (CK 1.64 str.); vežimo sutarties šalių pasirašytas CMR važtaraštis ir jame nurodytos sąlygos galėtų būti vertinamos kaip papildančios, detalizuojančios ar keičiančios sudarytos sutarties turinį.
Nagrinėtoje byloje ginčas kilo ne dėl sutarties sąlygų, bet dėl atsakomybės už teisinius padarinius, atsiradusius dėl važtaraščio skiltyje „Krovinio pristatymo vieta (vieta, šalis)“ nurodytų kitokių, nei sutarta vežimo sutartyje, duomenų. Pakrovimo vietoje vežėjui buvo pateiktas CMR važtaraštis, kuriame nurodyta, kad krovinys bus vežamas iš Italijos, bet ne į Lietuvą, o į Rusiją.
Bylos kontekste svarbu paminėti, jog CMR konvencijos 7 str. 1 p. numato, kad dėl klaidingai ar netiksliai CMR važtaraštyje nurodytų duomenų, numatytų 6 straipsnio 1 p. b, d, e, f, g, h, ir j papunkčiuose (t.y. įskaitant ir duomenis apie krovinio pristatymo vietą, gavėjo pavadinimą ir adresą, muitinės formalumams atlikti ir kitų reikiamų instrukcijų nurodymą) už visas vežėjo patirtas išlaidas ir nuostolius atsako siuntėjas. CMR konvencijos 11 str. nustato, jog iki krovinio perdavimo vežėjui siuntėjas privalo prie važtaraščio pridėti visus reikiamus dokumentus ir suteikti vežėjui visapusišką informaciją, reikalingą muitinės ir kitiems formalumams atlikti, gi vežėjas neprivalo tikrinti dokumentų ir informacijos teisingumo bei visapusiškumo. Vežėjas atsako tik už dokumentų praradimą ar neteisingą jų panaudojimą. Tačiau, aiškindamas šias teisės normas, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas sukonkretino ir vežėjo pareigas dėl CMR važtaraštyje nurodytų duomenų patikrinimo, priimant krovinį.
CMR konvencijos 4 straipsnio nuostatoms suteikiant didesnę reikšmę vežimo sutartyje, o ne važtaraštyje nustatytoms sąlygoms, kasacinis teismas sprendė, kad, esant skirtingai nurodytai krovinio pristatymo vietai, vežėjas turi vadovautis sutartimi ir vežti krovinį į sutartyje nustatytą vietą. Šalims nepakeitus sudarytos vežimo sutarties, važtaraštyje nurodyti duomenys jos nekeičia. Vis tik išplėstinė teisėjų kolegija važtaraščio duomenis laikė taip pat reikšmingais: „Važtaraštis pateikiamas krovinio gabenimo metu institucijoms ir jų atstovams, turintiems teisę tikrinti krovinį ir jo gabenimo dokumentus. Šios institucijos būtent važtaraščio, o ne vežimo sutarties pagrindu sprendžia apie krovinio pristatymo vietą ir su tuo susijusių teisės normų, reglamentuojančių krovinių gabenimą, taikymą“.
Taigi, kaip tokioje situacijoje paskirstytinos siuntėjo ir vežėjo pareigos ir iš jų nevykdymo kylanti civilinė atsakomybė? Ar visais atvejais siuntėjas atsako už klaidingai ar netiksliai nurodytus važtaraštyje duomenis – krovinio pristatymo vietą, gavėjo pavadinimą ir adresą, neatitinkančius vežimo sutarties? Ar vežėjas privalo peržiūrėti jo surašomo važtaraščio duomenis, bendradarbiauti ir imtis tam tikrų priemonių, nustatęs neatitikimus?
Atsakydamas į šiuos klausimus Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pabrėžė būtinybę abiems sutarties šalims vykdant sutartį veikti atidžiai, rūpestingai, bendradarbiaujant, operatyviai teikiant kitai šaliai sutarčiai vykdyti aktualią informaciją. Kasacinis teismas pažymėjo, kad bendrieji teisės principai – teisingumas, protingumas ir sąžiningumas taikytini ne tik nacionalinėje, bet ir tarptautinėje teisėje, į juos atsižvelgiama aiškinant tarptautinių teisės aktų nuostatas ir šių nuostatų pagrindu įgytas šalių teises ir pareigas. Atitinkamai, LAT sprendė, kad priskiriant atsakomybę už netinkamą duomenų CMR važtaraštyje užpildymą vienai šaliai (siuntėjui) būtų sudaroma galimybė kitai šaliai (vežėjui) piktnaudžiauti teise, t.y. atleistų nuo atsakomybės už jos netinkamai atliktus veiksmus, neskatintų kitos šalies (vežėjo) susilaikyti nuo atitinkamų veiksmų atlikimo. Atsižvelgiant į tai, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas suformulavo taisyklę – „Jei iš sudarytos vežimo sutarties vežėjui yra žinomi kiti duomenys, jų aiškią neatitiktį vežėjo darbuotojas, pasirašydamas važtaraštį, taip pat gali lengvai pastebėti ir pareikšti pastabą važtaraštį surašiusiajam, nors ir ne jam, bet siuntėjui nustatyta atsakomybė už tokių duomenų netinkamą nurodymą. […] Taigi, jei vežėjas pasirašo važtaraštį su esminių jam žinomų vežimo sutarties sąlygų neatitinkančiais duomenimis, jis savo tyčiniais ar neatsargiais veiksmais prisiima riziką dėl tokių duomenų neatitikties galinčių kilti nuostolių. Toks vežėjo veikimas atimą pagrindą vadovautis teisės normų nuostatomis, kurios jį atleistų nuo atsakomybės“.
Pritaikiusi bendruosius teisės principus, Išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo abiejų vežimo sutarties šalių dalinę atsakomybę už teisinius padarinius, kai vežimo sutartyse ir CMR važtaraštyje nurodyti duomenys skiriasi. „Vežėjas, pasirašydamas važtaraštį, patvirtina, kad sutinka su jame nurodytais duomenimis. Jei į važtaraštį įrašomi reikšmingi duomenys, neatitinkantys tų, dėl kurių šalys sutarė sudarydamos vežimo sutartį ir jų neatitiktis vežėjui buvo žinoma ar akivaizdi, o vežėjas tokį važtaraštį pasirašė, toks jo veikimas gali būti vertinamas kaip tyčia ar didelis neatsargumas. Taigi pareiga atlikti visa tai, kas būtina, kad važtaraštis būtų tinkamai surašytas, tenka abiem šalims“.
Taigi, kokių priemonių reikėtų imtis žinant šią reikšmingą teismo išnagrinėtą bylą? Kad nepatekti į analogišką padėtį, vežėjui tikslinga iš anksto sutarties sąlygomis užkirsti tam kelią. Kad faktinis siuntėjas „nepasiųstų“ vežti pakrauto krovinio kitu nei sutartyje numatytas adresu, sutartyje reikėtų numatyti siuntėjo atsakomybę už reikšmingos informacijos neatskleidimą, nes tam tikrais atvejais faktiniam siuntėjui nesutinkant perrašyti CMR važtaraščio, o vežėjui neturint galimybės parūpinti transporto priemonės su ETMK leidimu, vežimo sutarties vykdymas gali būti neįmanomas.
Taip pat reikėtų iš anksto instruktuoti vairuotojus, kaip elgtis tokiose ir panašiose situacijose, kai faktinio siuntėjo CMR važtaraštyje nurodyti duomenys gali akivaizdžiai prieštarauti vežimo sutarties sąlygoms. Pasirašydami užpildytus CMR važtaraščius vairuotojai turėtų atidžiai sutikrinti reikšmingus CMR važtaraščio duomenis, jų atitiktį transportavimo sutarčiai, esant akivaizdiems neatitikimams, trukdantiems vykdyti sutartį – nedelsiant susisiekti su darbdaviu, atsisakyti gabenti krovinį pakeistomis sąlygomis, o, darbdaviui (vežėjui), atitinkamai – prašyti siuntėjo instrukcijų ir užsitikrinti papildomą apmokėjimą už instrukcijų vykdymą.
