Vežėjų civilinės atsakomybės (CMR) draudimas – skirtinga didelio neatsargumo samprata vežimo ir draudimo santykiuose

Vežėjo civilinės atsakomybės (CMR) draudimas, kaip ir kitos civilinės atsakomybės draudimo rūšys, yra skirta apsaugoti asmens (vežėjo) turtinius interesus, atsirandančius iš jo galimos civilinės atsakomybės už nukentėjusiam trečiajam asmeniui ir (ar) jo turtui padarytą žalą. Kadangi pretenzijas dėl vežėjo padarytos žalos draudikui gali tiesiogiai reikšti ir pats nukentėjęs asmuo, civilinės atsakomybės draudimas įgyja ir papildomą funkciją – vežėjui draudžiantis savo civilinę atsakomybę tuo pat metu yra papildomai apsaugomas ir nukentėjusio asmens turtinis interesas, kadangi didesnės žalos atveju kartu su vežėju už šio padarytą žalą bendriausia prasme tampa atsakinga ir, būdingai, didesnį finansinį pajėgumą turinti jo civilinę atsakomybę apdraudusi draudimo kompanija.

Tad nors 2002 m. LR Kelių transporto kodekse ir buvo panaikinta nuostata dėl privalomo vežėjų civilinės atsakomybės draudimo, tačiau atsižvelgiant ir į gana dažną praktikoje pačių krovinių siuntėjų bei ekspeditorių vežėjams keliamą reikalavimą pateikti galiojantį civilinės atsakomybės draudimo polisą, retas kuris vežėjas nėra apdraudęs savo civilinės atsakomybės.

Visgi vežimo teisinių santykių dalyviai dažnai nepagrįstai vežėjo civilinę atsakomybę ir pareigą atlyginti dėl sugadinto ar prarasto krovinio kilusius nuostolius tiesiogiai bando sutapatinti su vežėjo civilinę atsakomybę apdraudusio draudiko pareiga išmokėti draudimo išmoką. Mat draudimo teisiniai santykiai tarp draudiko ir draudėjo atsiranda draudimo sutarties, o ne vežimo sutarties pagrindu. Kadangi draudimo sutartimi draudikas prisiima pareigą atlyginti draudėjo padarytus nuostolius trečiajam asmeniui tuo atveju, kai yra draudžiamasis įvykis, būtent draudimo sutartyje tarp draudėjo (vežėjas) ir draudiko nustatytas draudimo objektas (ar nedraudimo objektas), draudžiamas interesas, draudžiamieji ir nedraudžiamieji įvykiai apibrėžia draudiko prisiimamos rizikos mastą, draudimo sutarties apimtis ir ribas, kitaip tariant, atvejus, kada už vežėjo padarytą žalą draudikas mokės draudimo išmoką.

Priešingai nei, tarkime, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo atveju, teisės aktai nenustato Vežėjo civilinės atsakomybės (CMR) draudimo standartinių sąlygų. Dėl to skirtingų draudikų siūlomi Vežėjo civilinės atsakomybės (CMR) draudimo produktai skiriasi ne tik kaina, bet ir savo esme. Nustatant draudimo objektą ir interesą, nedraudžiamųjų įvykių sąrašą bei sąlygas, kurias pažeidus draudikas turi teisę nemokėti draudimo išmokos ar ją mažinti, draudikų prisiimamos rizikos mastas skiriasi. Todėl tiek savo civilinę atsakomybę draudžiantiems vežėjams, tiek ir ilgalaikes sutartis su vežėjais sudarantiems krovinių siuntėjams ar ekspeditoriams visuomet rekomenduojame įvertinti, kokiomis draudimo sąlygomis yra apdraudžiama vežėjo civilinė atsakomybė.

Viena sąlyga, kurios pagrindu (priskiriant ją prie nedraudžiamųjų įvykių sąrašo) draudikai labai dažnai atsisako mokėti draudimo išmoką, yra būdinga faktiškai visoms Lietuvoje veikiančių ir vežėjo civilinės atsakomybės (CMR) draudimo produktus siūlančių draudikų tipinėms sąlygoms. Tai atvejai, kai žala kyla dėl draudėjo (apdraustojo vežėjo) tyčios ir/ar didelio neatsargumo.

Turint omenyje, kad žala, vežėjui vykdant krovinio pervežimo sutartį, būdingai kyla ne savaime, bet dėl vienokių ar kitokių vežimo sutarties sąlygų pažeidimo, krovinių pervežimo veiklai taikomų reikalavimų ar elgesio taisyklių nesilaikymo (neteisėtų veiksmų), vežėjo didelio neatsargumo konstatavimas tapo taip plačiai taikomas, kad kone kiekviename draudimo įmonės sprendime, atsisakant tenkinti vežėjo ar dėl krovinio praradimo ar sugadinimo žalą patyrusio asmens reikalavimus dėl draudimo išmokos mokėjimo, galima sutikti faktiškai standartiniais tapusius argumentus, jog žala kilo dėl vežėjo didelio neatsargumo.

Atitinkamai, draudikų sprendimai dėl atsisakymo mokėti draudimo išmoką dažniausiai yra grindžiami Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, aiškinant ir taikant CMR konvencijos teisės normas krovinio vagystės atveju, suformuota argumentacija, jog CMR konvencijos 29 str. nurodytu tyčiai prilygintinu dideliu neatsargumu gali būti laikomi tokie vežėjo veiksmai, kurių šis, laikydamasis bent minimalių atsargumo ir rūpestingumo reikalavimų, nebūtų padaręs, arba neveikimas – neatlikimas visų įmanomų veiksmų, galėjusių sumažinti žalos atsiradimo riziką arba padėti jos išvengti. Todėl, draudikams taikant tokį didelio neatsargumo apibrėžimą, į draudimo išmoką pretenduojantys asmenys dažniausiai susiduria su Prokrusto lovos dilema. Kilus žalai, kai iš situacijos aplinkybių, galima spręsti, jog vežėjas nepažeidė įprastinių krovinių pervežimo veiklai taikomų reikalavimų ir atliko visus įmanomus veiksmus, galėjusius sumažinti žalos atsiradimo rizika arba padėti jos išvengti, būdingai įmanoma konstatuoti, jog vežėjas už kilusią žalą nėra apskritai atsakingas. Tuo tarpu konstatavus, jog vežėjas pažeidė įprastinius krovinių pervežimo veiklai taikomus reikalavimus ir nepadarė visko, kas konkrečiu atveju galėjo sumažinti žalos atsiradimo riziką arba padėti jos išvengti, draudikas gali remtis draudimo sutarties išlyga, jog dėl vežėjo didelio neatsargumo įvykis yra nedraudžiamasis. Abiem atvejais draudiko prievolė mokėti draudimo išmoką nekyla.

Apie tokios draudikų taikomos praktikos ydingumą buvo pasisakyta dar 2007 m. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje UAB „If draudimas“ v. UAB „Portolitus“, Petro Valinčiaus firma, AB „Lietuvos draudimas“, tretieji asmenys UAB „Šiaulių tauro televizoriai“ bei G.B., bylos Nr. 3K-3-536/2007. Teismas nurodė, jog „krovinio vežimo automobilių keliais tarptautiniu maršrutu sutarties sąlygų pažeidimas, kai vežėjo kaltė pagal CMR konvenciją preziumuojama, bei civilinės atsakomybės draudimo sutarties sąlygų pažeidimas, kaip pagrindas draudikui atsisakyti mokėti draudimo išmoką, negali būti vertinami vienodai, nes civilinės atsakomybės draudimo esmę ir sudaro tai, kad draudiko pareiga mokėti draudimo išmoką atsiranda dėl kaltų vežėjo veiksmų, kuriais pažeidžiamos vežimo sutarties sąlygos. [...] draudiko atsisakymo mokėti draudimo išmoką pagrįstumas pirmiausia turi būti vertinamas šalių sudarytos civilinės atsakomybės draudimo sutartyje nustatytos draudiminės apsaugos aspektu. [...] Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kad jeigu draudikas nustato tokias standartines sutarties sąlygas arba jas aiškina tokiu būdu, jog draudėjui nustatytų prievolių apimties atžvilgiu draudiko prisiimtos draudimo rizikos laipsnis visiškai išnyksta arba tampa toks minimalus, kad iš esmės paneigiamas, tuomet tokios sąlygos arba toks jų turinio aiškinimas neatitinka pačios draudimo esmės ir tikslo.“ Ir nors aptariamoje civilinėje byloje teismas nepasisakė dėl didelio neatsargumo sampratos draudimo teisniuose santykiuose, tačiau leido aiškiai suprasti, kad sprendžiant dėl įvykio pripažinimo draudžiamuoju ir draudimo išmokos mokėjimo vežėjo veiksmai ir kaltės forma bei laipsnis negali būti vertinami taikant tas pačias CMR konvencijos teisės normas ir tą patį teisinį testą, kuris yra taikomas krovinio vežėjo ir siuntėjo teisiniame santykyje, sprendžiant dėl vežėjo atsakomybės prieš krovinio siuntėją.

Nepaisant to, anksčiau aptarta tarp draudikų plačiai paplitusi praktika nė kiek nepasikeitė. Konstatuodami didelį vežėjo neatsargumą ir pripažindami įvykius nedraudžiamaisiais draudikai ir toliau dažnai nepagrįstai remiasi didelio neatsargumo samprata, suformuota taikant CMR konvenciją, t.y. sprendžiant ginčus tarp krovinių vežėjų ir siuntėjų.

Dėl to 2017 m. gruodžio 18 d. nutartimi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išnagrinėjęs civilinę bylą pagal vežėjo UAB „Ogauta“ ieškinį draudikui ADB „Gjensidige“ dėl draudimo išmokos priteisimo (c.b. Nr. e3K-3-461-378/2017) buvo dar sykį priverstas pasisakyti, jog: „CMR konvencija nereglamentuoja vežėjų atsakomybės draudimo santykių šalių teisių ir pareigų, todėl kilus ginčui dėl įvykio pripažinimo draudžiamuoju ir draudimo išmokos išmokėjimo, turi būti vadovaujamasi draudimo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų bei konkrečios draudimo sutarties nuostatomis. Taigi, nagrinėjamoje byloje ginčas spręstinas vadovaujantis draudimo teisinius santykius reglamentuojančiomis teisės normomis ir kasacinio teismo praktika dėl šių teisės normų aiškinimo ir taikymo, o ne CMR konvencijoje įtvirtintu reglamentavimu ir atitinkama kasacinio teismo praktika dėl CMR konvencijos“. Be to, aptariamoje teismo nutartyje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pateikė aktualų išaiškinimą, jog draudimo sutarties sąlygose pateikiamos didelį neatsargumą ar kitas kaltės formas nusakančios sąvokos turi atitikti galiojančiuose teisės aktuose, teismų praktikoje ir teisės doktrinoje vartojamas atitinkamas sąvokas bei jų turinį. Dėl to, net jei draudimo sutarčiai taikytinose draudimo sąlygose draudikas numato kitokį didelio neatsargumo apibrėžimą arba jį, spręsdamas dėl įvykio pripažinimo draudžiamuoju ir draudimo išmokos mokėjimo, aiškina nukrypdamas nuo teisės aktuose ir teismų praktikoje numatytos didelio neatsargumo sampratos, teismai, spręsdami teisminį ginčą, turėtų vadovautis būtent tokia didelio neatsargumo apibrėžtimi ir samprata, kokia yra numatyta teisės aktuose, teismų praktikoje ir teisės doktrinoje.

Atsižvelgiant į tai, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat nurodė, jog nors CK normose, reglamentuojančiose civilinę atsakomybę, nėra pateiktos tyčios ir neatsargumo sampratos, tačiau didelio neatsargumo sąvoka yra nuolat plėtojama ir aiškinama teismų praktikoje. Nagrinėtos bylos kontekste, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teigimu, didelis neatsargumas turėtų būti suprantamas kaip kaltės forma, kuri pasireiškia neprotingu arba išskirtiniu rūpestingumo nebuvimu, kai asmuo nėra tiek rūpestingas, kiek akivaizdžiai būtina esamomis aplinkybėmis.

Kaip matyti, toks didelio neatsargumo apibrėžimas ženkliai skiriasi nuo taikant CMR konvenciją kai kuriose bylose suformuotos didelio neatsargumo sampratos. Todėl, sprendžiant klausimą, ar konkretus įvykis turėtų būti pripažįstamas draudžiamuoju, reikėtų turėti omenyje, kad draudimo teisiniame santykyje vežėjo neatsargūs veiksmai ar neveikimas turėtų būti labiau toleruojami ir neesminių įsipareigojimų ar praktikoje būdingų elgesio taisyklių pažeidimai neturėtų būti prilyginami dideliam neatsargumui.

Žymos: , , ,

Asmens duomenų tvarkymas

2018 m. gegužės 25 d. Lietuvoje buvo pradėtas taikyti 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB (toliau – Reglamentas).

Plačiau

Vežėjų civilinės atsakomybės (CMR) draudimas – skirtinga didelio neatsargumo samprata vežimo ir draudimo santykiuose

Konstatuodami didelį vežėjo neatsargumą ir pripažindami įvykius nedraudžiamaisiais draudikai dažnai nepagrįstai remiasi didelio neatsargumo samprata, suformuota taikant CMR konvenciją, t.y. sprendžiant ginčus tarp krovinių vežėjų ir siuntėjų.

Plačiau

Vežėjo atsakomybė krovinius gabenant atvira (be tento) transporto priemone (autovežiu)

Automobilių gabenimas atvirais (be tento) autovežiais yra įprasta krovinių transportavimo veikla, tačiau dažnai tik kilus atsakomybei dėl gabenamam kroviniui (lengviesiems automobiliams) padarytos žalos, vežėjas sužino apie vežimo sutartimi prisiimtas rizikas.

Plačiau
Žemėlapis