Žala, jos apskaičiavimas ir atlyginimas tarptautiniame krovinių vežime
Žala, jos apskaičiavimas, atlyginimas tarptautinio krovinių vežimo santykiuose
Tarptautinis krovinio vežimas iš prigimties yra sudėtingas procesas, mat krovinys gabenamas didelį atstumą, ilgą laiko tarpą, perkraunant, sandėliuojant, be tiesioginio vežėjo procese neretai dalyvaujant kitiems asmenims – ekspeditoriams, terminalams, agentams. Dėl šių priežasčių tikimybė žalai kilti bet kurioje krovinio vežimo stadijoje yra didesnė, o nuostolių patyrusiems asmenims dažnai kyla sunkumų apskaičiuojant patirtą žalą.
Tarptautinio krovinių vežimo keliais santykius ir iš to kylančius reikalavimus dėl žalos atlyginimo reglamentuoja 1956 m. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencija (CMR) (toliau – CMR konvencija). CMR konvencijoje įtvirtinamos tik esminės minėtų santykių reglamentavimo gairės, taigi norint susipažinti su žalos atlyginimo niuansais reikia remtis ir teismų formuluojama praktika.
Žalos dydžio dėl krovinio sugadinimo nustatymas
CMR konvencijos 25 str. 1 d. numatyta, jog krovinio sugadinimo atveju vežėjas turi sumokėti sumą, lygią krovinio nuvertėjimo sumai, apskaičiuotai sutinkamai su 23 str. 1, 2, 4 p. nuostatomis. Tačiau kompensacija negali būti didesnė kaip: a) suma, kurią reikėtų sumokėti visiškai praradus krovinį, jeigu dėl sugadinimo nuvertinamas visas krovinys; b) suma, kurią reikėtų sumokėti praradus sugadintą krovinio dalį, jeigu dėl sugadinimo nuvertinama tik dalis krovinio (CMR konvencijos 25 str. 2 d. a, b p.). Krovinio sugadinimo atveju žalos dydis apskaičiuojamas ne pagal išlaidas siekiant atstatyti krovinį į pradinę padėtį, o taikant nuvertėjimo principą – vežėjas privalo kompensuoti krovinio vertės sumažėjimo sumą. Tokiu būdu reikalavimo teisę turinčiam asmeniui reikia įrodyti krovinio vertę priėmus krovinį vežti, krovinio vertę po jo sužalojimo, atitinkamai šių skaičių skirtumas ir būtų krovinio nuvertėjimo suma. „Žala, įvertinta krovinio būklės atstatymo vertės pagrindu, gali neatitikti krovinio vertės sumažėjimo“ (2007-11-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-504/2007).
Vežėjas taip pat privalo kompensuoti ir kitas su krovinio vertės sumažėjimu susijusias išlaidas. Praktikoje tai užmokestis ekspertams už nuostolių įvertinimą, sugadinto krovinio sandėliavimas protingą laiką, rūšiavimas, perpakavimas, sugadinto krovinio utilizavimas ir pan. bendra taisyklė – išlaidos priežastiniu ryšiu turi sietis su krovinio vertės sumažėjimu.
Tiek sugadinus, tiek sunaikinus krovinį (dalį krovinio) ar dėl sugadinimo kroviniui tapus netinkamu naudoti vežėjas galėtų taikyti CMR konvencijoje nustatytą kompensacijos ribojimą – 8,33 atsiskaitymo vieneto už kiekvieną trūkstamą kilogramą bruto svorio (CMR konvencijos 23 str. 3 d.). Ilgą laiką klausimas ar taikytinas 8,33 SDR atsakomybės už krovinio praradimą (kiekybinis kriterijus) ribojimas kai sprendžiamas klausimas dėl atsakomybės už krovinio sugadinimą (kokybinis kriterijus), teismų praktikoje nebuvo atsakytas. Kasacinis teismas 2013-05-02 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-254/2013 išaiškino, kad sprendžiant dėl kompensacijos už sugadintą krovinį dydžio, taikomas 8,33 SDR atsakomybės ribojimas. Kitaip tariant, CMR konvencijoje 25 str. 1 p. įtvirtinta nuostata nedraudžia papildomai riboti kompensaciją pagal CMR konvencijos 23 str. 3 p. nuostatas.
Žalos atlyginimas
Vežimo sutarties šalimis (dalyviais) pripažįstami siuntėjas ir asmenys, jam tiesiogiai įsipareigoję savo vardu ir rizika pervežti krovinį, nepriklausomai nuo to, ar faktiškai krovinį vežė ar tik įsipareigojo teisiškai; visi šie asmenys laikomi vežėjais Tarptautinio krovinių vežimo keliais konvencijos prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-144-706/2016). Vežėjas atsako ne tik už savo veiksmus ir klaidas, bet ir už veiksmus bei klaidas savo agentų ir visų kitų asmenų, kurių paslaugomis vežimo procese jis naudojasi, kai šie agentai ar kiti asmenys vykdo jo įpareigojimus (CMR konvencijos 3 str.). Vežėjas, atlyginęs nuostolius pagal CMR konvencijos reikalavimus, turi regreso teisę kitų vežime dalyvavusių vežėjų atžvilgiu dėl sumokėtos kompensacijos, palūkanų ir kitų išlaidų (CMR konvencijos 37 str.).
Vežėjas turi atlyginti tik pagrįstus nuostolius, t.y. lėšų sumokėjimas trečiajam asmeniui negali būti laikomas tinkamu patirtų nuostolių įrodymu. Regresinėje prievolėje kreditorius yra asmuo, kuris turi reikalavimo teisę. Tai – asmuo, kuris yra sumokėjęs kito asmens padarytus nuostolius ir taip įgijęs reikalavimo teisę. Reikalavimui atsirasti yra svarbios dvi aplinkybės: 1) padaryti nuostoliai (išlaidos, negautos pajamos ir kt.); 2) jų atlyginimas nukentėjusiajam ar kitam reikalavimo teisę į žalos (nuostolių) atlyginimą turinčiam asmeniui. Abu faktai turi būti įrodyti. Tam, kad nuostoliai būtų pripažinti patirtais, turi būti pagrįsta nuostolių kilmė, sudėtis ir jų dydis. Priešingu atveju sumokėtos sumos laikomos rizika, tenkančia jas sumokėjusiam asmeniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 gegužės 11 d. Civilinių bylų skyriaus nutartyje Nr. Nr. 3K-3-439/2009). Nuostoliai negali būti potencialūs, jie turi būti patirti faktiškai. Kadangi nuostolius dėl krovinio sugadinimo/praradimo gali patirti tik krovinio savininkas, tai siuntėjo reikalavimas vežėjui atlyginti žalą bus nepagrįstas, jeigu siuntėjas pats nepatyrė arba neatlygino gavėjo patirtų nuostolių (net ir atsižvelgiant į tai, jog gavėjas pateikė pretenziją siuntėjui). Taip pat ekspeditorius, pasitelkęs trečiuosius asmenis kroviniui gabenti, negalės reikalauti iš šio pasitelkto trečiojo asmens atsakomybės, jeigu pats faktiškai nuostolių nepatyrė arba šie yra nepagrįsti.
Neretai ekspeditoriai susiduria su patirtų nuostolių pagrįstumo įrodymų problemomis, kai vežėjai reikalauja įrodyti ne tik ekspeditoriaus patirtų nuostolių atlyginimo gavėjui pagrįstumą, bet ir gavėjo patirtų nuostolių pagrįstumą, tokiu būdu apsunkinant ekspeditoriaus interesų gynybą. Juk faktiškai vežimo santykyje žalą patiria tik krovinio savininkas, taigi galima būtų daryti klaidingą išvadą, jog jei krovinio gavėjas nesumokėjo siuntėjui krovinio kainos – tai šis nepatyrė nuostolių. Tačiau Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. gegužės 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-384/2013 pasisakė, jog ekspeditorius, sudaręs sutartį su vežėju ir faktiškai atlyginęs nuostolius krovinio siuntėjui ar gavėjui, turi teisę reikalauti, kad jo patirtus nuostolius atlygintų vežėjas. Šiuo atveju turi būti įrodinėjamos tokios aplinkybės: (1) kad asmuo, reiškiantis reikalavimą, yra atlyginęs nuostolius; (2) kad jis buvo sudaręs sutartį su vežėju; (3) kad nuostoliai yra atlyginti krovinio siuntėjui ar gavėjui. Tuo tarpu aplinkybė, kuri iš vežimo sutarties šalių (siuntėjas ar gavėjas) patyrė nuostolius, vežėjo atsakomybės požiūriu galėtų būti faktiškai reikšminga tik tokiu atveju, jeigu reikalavimus atlyginti nuostolius dėl krovinio praradimo pradiniam vežėjui būtų pareiškę abi šio vežimo sutarties šalys (siuntėjas ir gavėjas). Tik tuomet, siekiant išvengti dvigubos atsakomybės, būtų aktualu, ar krovinio gavėjas yra atsiskaitęs su krovinio siuntėju.
