Krovinio pervežimas tarptautiniais maršrutais: kas turi prisiimti atsakomybę dėl netinkamo pakrovimo?
Krovinio pakrovimas ir ypač pakrauto krovinio išdėstymas bei tinkamas tvirtinimas turi apsaugoti krovinį pervežimo metu. Nuo tinkamo ar netinkamo krovinio pakrovimo dažnai priklauso vežėjo atsakomybė už krovinio sugadinimą. Kalbame apie krovinių gabenimą tarptautiniais automobilių maršrutais, taigi, vadovaujamės tarptautine CMR konvencija, priimta dar 1956 m. Ženevoje. Dėl santykių, kuriuos CMR konvencija tiesiogiai reguliuoja, vežimo sutarties šalys susitarti negali. Nacionalinė teisė tarptautinio pervežimo santykiuose taikoma subsidiariai, tik tiek, kiek vežimo teisinių santykių nereguliuoja CMR konvencija.
Lietuvos Aukščiausiasis teismas ne kartą savo praktikoje yra nurodęs, kad CMR yra nereglamentuojamos krovinio pakrovimo ir iškrovimo procedūros, todėl šalys gali dėl jų susitarti. Jeigu vežėjas sutartimi (užsakymu) prisiima pareigą pakrauti krovinį, jį tinkamai sutvirtinti, tai tokiam susitarimui galioja sutarties laisvės principas ir toks susitarimas turi būti aiškinamas pagal sutarčių aiškinimo taisykles.
Antai, Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2015 11 06 išnagrinėtoje civilinėje byloje NR. 3K-3-593-687/2015 sutartimi įsipareigojęs pakrauti ir tinkamai sutvirtinti krovinį vežėjas bandė išvengti atsakomybės aiškindamas, kad vežėjo pareigų apimtis akivaizdžiai išplėsta iki tokių pareigų, kurių jis objektyviai negalėjo įvykdyti, t.y., pats pasikrauti per puspriekabės viršų 18 tonų krovinį.
„Vežėjas negali remtis aplinkybe, kad neturėjo kompetencijos ir specialių žinių, susijusių su krovinio pakrovimu, tinkamu, jo tvirtinimu, tvirtinti reikalinga įranga. Būdamas profesionalas, jis privalėjo pasidomėti tinkamu sutartinių pareigų įgyvendinimu“, – sprendė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas.
Kadangi užsakyme nėra nustatytas konkretus krovinio pakrovimo ir jo sutvirtinimo įgyvendinimo būdas, vežėjas nurodytas pareigas galėjo įgyvendinti tiek pats tiesiogiai, tiek pasitelkdamas trečiuosius asmenis, tiek veikdamas kartu su trečiaisiais asmenimis, tiek ir tinkamai prižiūrėdamas asmenis, vykdančius krovinio pakrovimą, argumentavo savo išvadas kasacinis teismas.
Nesant susitarimo tarp siuntėjo (užsakovo) ir vežėjo dėl krovinio pakrovimo/iškrovimo procedūrų, krovinio pakrovimas yra siuntėjo reikalas. Šią pareigą siuntėjui nustato Kelių transporto kodekso 32 str. 1 d.
Tuo atveju, kai krovinį pakrauna siuntėjas, vežėjui atsiranda galimybė remtis ypatingos rizikos faktoriumi, atleidžiančiu jį nuo atsakomybės už krovinio sugadinimą – kai krovinį pakrovė siuntėjas ar tretysis asmuo, veikiantis siuntėjo vardu (CMR konvencijos 17 str. 4 d. c p.). Tačiau savaime ypatingos rizikos buvimas (aplinkybė, kad krovinį pakrovė siuntėjas) neatleidžia vežėjo nuo atsakomybės už krovinio sugadinimą, nes tokiu būdu būtų paneigta vežėjo atsakomybės prezumpcija. Vežėjas turėtų įrodyti bent tikėtiną priežastinį ryšį tarp siuntėjo krovinio krovimo ir kroviniui padarytos žalos. Tik tokiu atveju būtų laikoma, kad žala kroviniui kaip tik ir atsirado dėl pakrovimo defektų.
Netinkamo pakrovimo faktorius nelaikomas savarankiška aplinkybe, kurios vežėjas negalėjo išvengti. Net jei krovinys pakraunamas siuntėjo priežiūroje, vežėjas privalo būti atidus bei rūpestingas ir imtis priemonių žalai dėl netinkamo pakrovimo užkirsti, jei tik jis apie tai žinojo. Pareigingas vežėjas, pastebėjęs netinkamą krovinio pakrovimą, keliantį grėsmę krovinio saugumui, turi atsisakyti vežti krovinį arba padaryti atitinkamą atžymą važtaraštyje. To nepadaręs vežėjas prisiima riziką ir negali būti atleidžiamas nuo atsakomybės. CMR konvencijos 8 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad visos vežėjo pastabos apie krovinio išorinę būklę ir pakuotę turi būti motyvuotai pagrįstos. O tai reiškia, kad motyvuojamosios pastabos turi būti glaustai išdėstytos – vežėjas negali apsiriboti tik nurodydamas atskirus defektus, bet ir aprašyti tai, kokiu būdu jis aptiko defektus ir motyvuoti savo pastabas.
Pagal CMR konvencijos 8 str. vežėjas, priimdamas krovinį, privalo patikrinti pakuotės būklę. Tačiau ši vežėjo pareiga, kaip ne kartą yra pažymėjęs kasacinis teismas, apsiriboja tik išorinių ir aiškiai matomų krovinio savybių patikrinimu bei krovinio išdėstymo automobilyje kontrole. Krovinio ir pakuotės būklės patikrinimas apima tik tuos aspektus, kurie gali būti nustatyti atidžiai apžiūrėjus krovinį ir pakuotę ar juos palietus, tačiau tokia apžiūra atliekama be specialiųjų prietaisų naudojimo.
CMR konvencijoje įtvirtinta, jog siuntėjas atsako vežėjui už nuostolius ir išlaidas, atsiradusias dėl netinkamos krovinio pakuotės, išskyrus atvejus, kai priimant krovinį, pakuotės pažeidimas vežėjui buvo žinomas ir akivaizdus, tačiau apie tai vežėjas važtaraštyje neįrašė jokių pastabų.