Krovinio sulaikymas – kai į vežėjo duris pasibeldžia krovinio savininkas
Krovinio sulaikymo tema visada sukelia daug diskusijų. Vežėjai tikina turintys tokią teisę, vežėjų skolininkai, kiti vežimo procese dalyvaujantys suinteresuoti asmenys piktinasi naudojimusi tokia teise. Vienaip ar kitaip, tokią teisę vežėjas turi. Tai neginčytina. Teisėtai, procedūriškai teisingai sulaikytas krovinys nėra ir negali būti kvalifikuojamas kaip „užvaldytas turtas“.Žinoma, nuo sulaikyto krovinio savininkų, ekspeditorių ar siuntėjų kreipimosi į prokuratūrą, kaltinant vežėją savavaldžiavimu ar kitokių nusikaltimų padarymu, niekas nėra apsaugotas. Kiekvienas gina savo teises kaip kas išmano. Tačiau nereikia nuvertinti ir mūsų teisėsaugos institucijų – niekas nepuola baudžiamosiomis priemonėmis spręsti civilinių teisinių ginčų. Kita vertus, jeigu krovinio sulaikymo teisė realizuojama nesilaikant reikalavimų, pažeidžiant kitų asmenų teises, neproporcingai suvaržant to paties skolininko teises, vežėjui gali tekti atlyginti tuo padarytus nuostolius. Pagaliau, jeigu krovinio sulaikymas būtų vykdomas akivaizdžiai be pagrindo, ginant neegzistuojančią teisę gauti užmokestį, kai tai gresia sulaikyto krovinio sugadinimu ar pan., tokie vežėjo veiksmai galėtų sulaukti įvertinimo ir per baudžiamojo kodekso prizmę. Kiekvienu atveju būtina įvertinti visas ginčo aplinkybes.
Čia apžvelgsime krovinio sulaikymą vienu – trečiųjų asmenų interesų apsaugos – aspektu.
Krovinio sulaikymas vežėjui nesuteikia disponavimo kroviniu teisės. Krovinio disponavimo teisė išlieka skolininkui. Sulaikymas yra fizinis krovinio turėjimas, reiškiantis priešingai vežimo sutarties šaliai (skolininkui) krovinio naudojimo bei valdymo teisių suvaržymą. Skolininkas negali naudotis sulaikytu kroviniu ir jo valdyti, bet sulaikymas nesuvaržo disponavimo kroviniu teisės. Sulaikymas yra daiktinė teisė, sekanti paskui daiktą. Todėl vežėjo sulaikytą krovinį skolininkas gali perleisti tretiesiems asmenims. Jei krovinio sulaikymas buvo atliktas laikantis įstatyme nustatytos tvarkos, t.y. teisėtai, naujasis sulaikyto krovinio savininkas (nuosavybės teisės įgijėjas) neturėtų kaltinti vežėjo – juk tokį krovinį pats įsigijo. Žinodamas apie įsigyjamo krovinio apsunkinimus sulaikymu, pirkėjas turėtų tai įvertinti. Jeigu naujajam savininkui įsigyjant krovinį nebuvo pranešta apie krovinio apsunkinimus, krovinio sulaikymui tai neturi įtakos. Nukentėjęs naujasis savininkas galėtų reikalauti atsakomybės iš nesąžiningo pradinio skolininko, neatskleidusio šių aplinkybių. Galima būtų reikalauti nuostolių atlyginimo, gal būt ir pirkimo ar kitokios sutarties atsisakymo.
Krovinio sulaikymo teisę numato CK 6.813 str. 4 d. įtvirtinta teisės norma. Pasakyta, kad vežėjas turi teisę sulaikyti jam perduotus krovinius; jokio kito detalizavimo – nei kas jam juos perduoda, nei kam tie perduoti kroviniai priklauso. Nežiūrint tokios įstatymo formuluotės, krovinio sulaikymas nėra absoliuti teisė. Mat CK 6.813 str. 4 d. nustatyta norma turėtų būti aiškinama kartu su daikto sulaikymą bei apskritai savigyną reglamentuojančiomis teisės normomis. Štai CK 4.229 str. nustato, kad sulaikyti daiktą gali teisėtas jo valdytojas, turintis reikalavimo teisę į daikto savininką.
Taigi, pirmiausia sulaikytinas krovinys vežėjui turėtų būti jam perduotas teisėtai, o ne vežėjo užvaldytas kokiu kitu būdu. Krovinys vežėjo sulaikomas su tikslu gauti jam priklausantį vežimo užmokestį, sulaikymas tęsiasi kol vežimo užmokestis nebus sumokėtas. Žinia, pagal dvišalę vežimo sutartį užmokestį vežėjui turi sumokėti siuntėjas, asmuo sudaręs su vežėju krovinių gabenimo sutartį. Kol siuntėjas kartu yra ir krovinio gavėjas situacija lyg ir aiški. Tokiu atveju, krovinio sulaikymas yra veiksminga priemonė – skolingas vežėjui užmokestį ir kitas sumas asmuo negauna jam adresuoto krovinio. Vežėjo savigynos priemonė – krovinio sulaikymas – tokiu būdu yra nukreipiama į skolininką, mat krovinys priklauso ir turi būti perduotas skolininkui. Bet šita iškristalizuota situacija pasitaiko ne dažnai. Vežimo santykiuose dalyvauja ne tik vežėjas ir siuntėjas, yra išskiriamas sutartinis vežėjas, yra ekspeditorius, yra siuntėjas (sutartį su vežėju sudaręs asmuo), yra faktinis siuntėjas, yra gavėjas. Nebūtinai gavėjas pervežimo santykiuose yra įsigijęs krovinį, sumokėjęs už jį. Tai ne pirkimo pardavimo santykiai, kurių reguliavimui palengvinti, beje, yra sukurti tarptautiniai komerciniai terminai. Gavėjas gali būti tiek krovinio savininkas, tiek pirkėjas (mokėjimas už prekes atidėtas, nuosavybės perėjimo momentas aptartas po prekių apmokėjimo), tiek nuosavybės teise su kroviniu nesiejamas asmuo – pavyzdžiui ekspeditorius. Vežimo sutartyje tarp vežėjo ir jį užsakiusio asmens (siuntėjo) nurodomas gavėjas ir gavėjo adresas ar krovinio pristatymo vieta. Tačiau gavėjas nėra vežimo sutarties šalis. Kelių transporto kodeksas nustato, kad gavėjai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, turintys teisę gauti krovinį (KTK 26 str. 3 d.). Taigi, nors ir nebūdamas vežimo sutarties šalimi, neturėdamas pagal tokią sutartį pareigų, gavėjas turi reikalavimo teisę kad jam būtų laiku pristatytas ir perduotas krovinys.
Štai čia mes ir priartėjame prie siuntėjo, vežėjo ir gavėjo interesų trikampio. Dar sudėtingesnė situacija, kai krovinio gavėjas yra sumokėjęs siuntėjui už transportavimą iki išsikrovimo vietos (o siuntėjas kaip tik ir nesumoka vežėjui). Ar gali tokiu atveju vežėjas sulaikyti krovinį ir reikalauti gavėją už krovinio gabenimą mokėti antrąkart? Ar galima apriboti gavėjo teisę laiku gauti krovinį, jeigu yra vežėjo nesutarimai su siuntėju? Manyčiau, tokių galimybių įstatymas nenumato. Ir dar – o jeigu tas asmuo yra krovinio pirkėjas, sumokėjęs už krovinį, esantis krovinio savininkas? Teisėtas savininkas gali išreikalauti daiktą (šiuo atveju krovinį) iš bet kokio neteisėto valdymo. Ši savininko teisė neturėtų būti ribojama krovinio sulaikymu, jei savininkas neskolingas vežėjui už krovinio transportavimą. Kieno naudai šioje situacijoje sprendžiama teisių pusiausvyra – ar nulemia krovinio savininko nuosavybės teisė (kurią, kaip dažnas mėgsta pabrėžti, gina Konstitucija), ar dominuoja vežėjo interesas ir jam suteikta sulaikymo teisė, sulaikant daiktą asmens, neskolingo vežėjui vežimo užmokesčio? Lietuvos teismų praktika nėra atsakiusi į šį klausimą, panašių bylų neišnagrinėta.
Minėta, CK 6.813 str. 4 d. neįvardinama sulaikytino krovinio priklausomybė. Tačiau žiūrint sistemiškai, krovinio sulaikymas turi būti nukreiptas į skolininką, į asmenį, pažeidžiantį vežėjo teisę gauti vežimo užmokestį. Tik sulaikius skolininko krovinį, reikalaujant vežimo užmokesčio iš skolininko, savigyna gali pasiekti savo tikslus. Gi sulaikius ne skolininkui (tarkime, įsiskolinusiam ekspeditoriui) priklausantį krovinį, savigyna gali būti neefektyvi ir tuo pačiu pažeisti kitų asmenų (krovinio savininko pirkimo pardavimo santykiuose, gavėjo vežimo santykiuose) teises ir teisėtus interesus.
Todėl nenorėčiau sutikti su dažnai išsakoma nuomone, kad sulaikyti galima bet kam priklausantį krovinį, siekiant įgyvendinti savo reikalavimus į skolingą užsakovą, kai krovinys jam nepriklauso.
Galima išeitis, kad pirkėjas, įsigijęs krovinį, už atgabento ir sulaikyto krovinio jam atidavimą pervežimo kainą sumokėtų tiesiogiai vežėjui, o ne, tarkime, pasamdytam ekspeditoriui (kuris kaip užsakovas yra skolingas vežėjui už ankstesnį pervežimą); gavęs užmokestį vežėjas perleidžia pirkėjui (gavėjui) reikalavimo į ekspeditorių teisę; turėdamas šią teisę pirkėjas (gavėjas) įskaito ją į mokėjimų pagal pastarojo krovinio ekspedijavimo sutartį sąskaitą. Bet toks sprendimas galimas tik tuo atveju, jei į prekės kainą prekės pristatymas neįskaitytas ir pirkėjas turi sumokėti už transportavimą.
Galų gale reikėtų nepamiršti, jog toje pačioje CK 6.813 str. 4 d. įtvirtintoje teisės normoje nurodoma, jog vežėjas turi teisę sulaikyti krovinį, jei įstatymas ar vežimo sutartis nenustato ko kita. Taigi, paprasčiausiai išvengti ilgų ginčų su vežėju dėl krovinio sulaikymo siuntėjas (užsakovas) gali atskirai krovinio sulaikymo teisės realizavimo draudimą su vežėju aptaręs vežimo sutartyje. Žinoma, šis receptas taip pat nėra universalus, nes vežimo sutartį sudaręs vežėjas pervežimo atlikimui gali pasitelkti kitą vežėją (faktinį vežėją), su kuriuo vežimo sutartyje draudimas sulaikyti krovinį gali būti ir nenumatytas. Tačiau siuntėjas su užsakomu vežėju sutartyje gali aptarti ir prievolės įvykdymo būdą, nustatant saugiklius, kad pervežimas būtų atliktas paties sutartį sudarančio vežėjo, ar tuo atveju, jei vežimui atlikti pasitelkiami faktiniai vežėjai, kad su jais taip pat būtų aptartos krovinio sulaikymo draudimo sąlygos.