Terminai krovinių vežimo sutartyse ir jų laikymasis
Terminai, kaip vežimo sutarties sąlyga. Jų reikšmė
Krovinių gabenimo grandinėje dalyvauja daug suinteresuotų asmenų, terminai ir tikslumas šiuose procesuose būtinas. Tad krovinių vežimo sutartyse (užsakymuose) vežėjo ir kitų dalyvių veiksmams sukoordinuoti yra numatomi konkretūs terminai. Vežėjui nurodoma atvykimo pasikrauti krovinį data ir net kartais laikas valandų tikslumu. Be abejo krovinio pristatymo gavėjui terminai taip pat labai svarbūs. Nors krovinio pakrovimo ir iškrovimo procedūros įstatymais nesureglamentuotos, tam reikalingos pastangos ir be abejo laiko tarpas. Na ir kadangi krovinių gabenimas nėra savitikslis dalykas (tai komercinė veikla), užmokestis už vežimą ir jo mokėjimo terminai sutarties sąlygų tarpe yra ne mažiau svarbūs.
Prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais, tad sutartyje nustatytų terminų pažeidimas sukelia sutarties šalims civilinę sutartinę atsakomybę. Dalis vežėjui tenkančios atsakomybės už sutartyje nustatytų terminų nesilaikymą yra sureglamentuota teisės aktų, dėl kitos dalies leidžiama susitarti. Tuo tarpu užsakovo (siuntėjo) atsakomybės už sutartinių terminų nesilaikymą klausimą šalims palikta didesnė laisvė sureguliuoti sutartimi. Tačiau tarptautinio krovinių vežimo santykių dalyviai ne visada teisingai reikalauja teisinės atsakomybės už terminų nesilaikymą.
Termino pristatyti krovinį viršijimas
Sprendžiant klausimą dėl vežėjo atsakomybės už pavėluotą krovinio pristatymą reikšmingas CMR konvencijoje įtvirtintas draudimas vežimo sutarties šalims tiesiogiai ar netiesiogiai nukrypti nuo CMR konvencijos nuostatų. Jeigu vežimo sutarties šalys susitarė atsakomybę už krovinio pristatymo termino viršijimą įforminti netesybomis (baudomis), toks susitarimas prieštarauja CMR konvencijai, kadangi vežėjo atsakomybės dėl pavėluoto krovinio pristatymo klausimas yra sureglamentuotas CMR konvencijoje – tuo atveju, kai krovinio pristatymo terminas viršijamas ir pagal sutartį įgaliojimus turintis asmuo įrodo, kad dėl to padaryta žala, vežėjas privalo kompensuoti nuostolius, kurie neturi būti didesni kaip užmokestis už vežimą. Taigi reikalavimo teisę turintis asmuo turi įrodyti pavėlavimą, žalą (nuostolių dydį) bei priežastinį ryšį tarp pavėluoto krovinio pristatymo ir žalos; įrodinėjama ne žala, padaryta kroviniui (jo sugadinimas), o nuostoliai, ieškovo patirti dėl pavėlavimo; žalos atlyginimo suma už pavėluotą pristatymą negali viršyti sumokėto arba sutarto sumokėti užmokesčio vežėjui už vežimą, išskyrus atvejus, kai CMR konvencijos 26 str. nustatyta tvarka susitariama dėl deklaruotos vežėjo atsakomybės dydžio. Be to, reikėtų turėti omenyje, kad nuostoliai nėra atlyginami, jeigu įgaliojimus turintis asmuo nėra pareiškęs vežėjui pretenzijos per 21 dieną nuo krovinio pristatymo.
Netesybų paskirtis – atlyginti kreditoriaus patirtus nuostolius dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo. Šalims iš anksto susitarus dėl netesybų reiškia, jog kreditoriui nereikia įrodinėti savo patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie gali būti pripažinti minimaliais nuostoliais. Sutartinės netesybos apibrėžia šalių atsakomybės ribas už prievolės neįvykdymą, o kai konstatuojamas prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo faktas, suteikia teisę jas gauti, neįrodinėjant patirtų nuostolių dydžio.
Tačiau, minėta, susitarimas dėl baudų už pavėluotą krovinio pristatymą negalimas, kadangi numato kitokią, nei CMR konvencijoje aptarta, vežėjo civilinės atsakomybės formą. Atitinkamai, siekiant iš vežėjo prisiteisti dėl pavėluoto krovinio pristatymo patirtus nuostolius, teks įrodinėti faktinius nuostolius, t.y. kad tokie nuostoliai yra realūs ir patirti.
Pavėluotas transporto priemonės pateikimas
Konkrečiais terminais nustatytas vežėjo sutartinis įsipareigojimas pateikti transporto priemonę pakrovimui taip pat ne visada gali sukelti atsakomybę, jeigu tie terminai yra pažeidžiami. Pavyzdžiu gali būti LAT 2009 m. gegužės 11 d. išnagrinėta civilinė byla Nr. 3K-3-312/2009. Iš vežėjo buvo reikalaujama sutartyje numatytų 100 eurų dydžio baudų už vėlavimą pristatyti transporto priemonę į pakrovimą. Susitarimas dėl baudų už vėlavimą pateikti transporto priemonę, atrodytų, neprieštarauja CMR konvencijai, kadangi ši tiesiogiai nereglamentuoja vežėjo atsakomybės už tokius vežėjo įsipareigojimus. Taigi, būtų galima manyti, kad vežimo sutarties šalys yra laisvos dėl to susitarti. Tačiau kasacinis teismas pažymėjo, jog „pavėluotas transporto priemonės pateikimas ir krovinio pristatymo termino pažeidimas (viršijimas) yra tiesiogiai susiję. Šalys CMR konvencijos 1 straipsnio 1 punkto prasme susitaria dėl prievolės atlikti pervežimą; CMR konvencijos reglamentuojama vežėjo atsakomybė už krovinio pristatymą ne laiku suponuoja išvadą, kad pavėluotas transporto priemonės pateikimas savaime reikšmingas tiek, kiek pavėluota pristatyti krovinį.“. Atitinkamai, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija vertino, jog netesybų už pavėluotą transporto priemonių pateikimą taikymas gali lemti dvigubą atsakomybę, todėl susitarimas dėl vežėjo didesnės nei CMR konvencijoje nustatytos atsakomybės neatitinka CMR konvencijos 23 straipsnyje įtvirtintų taisyklių.
Terminas kroviniams pakrauti (iškrauti)
Vežimo sutartyje šalys yra laisvos nustatyti terminą pakrovimo-iškrovimo darbams atlikti. Jeigu toks terminas nustatytas, vežėjas turėtų tą laikotarpį būti pasikrovimo (išsikrovimo) vietoje ir būti pasiruošęs priimti (perduoti) krovinį. Šis laiko tarpas – sutartyje jis būdingai aptariamas valandomis (24 va., 48 val., 72 val. ir t.t.) arba paromis (1 para, dvi paros ir t.t.) – skirtas siuntėjui (gavėjui) krovinio pakrovimui (iškrovimui). Sutartyje valandomis ar paromis nustatyto termino praleidimas turėtų sukelti siuntėjui atsakomybę už vežėjo prastovą (pavėluotą pakrovimą ar iškrovimą). Tuo tarpu vežėjas, minėta, turi sudaryti sąlygas pakrovimo–iškrovimo darbams, iš esmės – turi pateikti transporto priemonę kroviniams priimti arba krovinius perduoti.
Atsakomybė už vėlavimą pakrauti – iškrauti krovinį
Būdingai pasibaigus kroviniui pakrauti (iškrauti) skirtam terminui, vėluojančiam siuntėjui (gavėjui) skaičiuojamos sutartyje nustatytos prastovos. Vežimo sutartyse taip įvardinamos netesybos už siuntėjo (gavėjo) neveikimą.
Vežėjai kartais skundžiasi, kad sutartos prastovos nepadengia nuostolių – tiesioginių išlaidų ar negautų pajamų, kurias vežėjas būtų gavęs vykdydamas savo tiesioginę veiklą – gabendamas krovinius. Esą, vairuotojams reikia mokėti algas, dienpinigius, mokėti lizingo įmokas, o transporto priemonė stovi. Čia reikėtų turėti omenyje, kad šalių sulygtos prastovos yra sutarties sąlyga, kuri saisto šalis tuo atveju, jeigu sutartis neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma. Netesybos yra prievolių užtikrinimo būdas, skatinantis skolininką įvykdyti prievolę, taip pat sutartinės civilinės atsakomybės forma. Kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles, o jų neįvykdęs arba netinkamai įvykdęs, privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius, sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Tačiau Susitarimas dėl netesybų už vėlavimą vykdyti prievoles, neatima teisės reikalauti nuostolių atlyginimo, jeigu netesybos šalies patirtų nuostolių nepadengia. Pareiškus reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo, netesybos (prastovos) tiesiog būtų įskaitomos į nuostolius (kadangi dviguba atsakomybė už tą patį sutarties pažeidimą nėra galima). Tiesa, reiškiant reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo, kitaip nei prastovų reikalavimo atveju, vežėjas jau turės įrodyti patirtus nuostolius – pavėlavimo pakrauti (iškrauti) dienai tenkančias išlaidas – darbo užmokesčio dalį, dienpinigius, lizingo įmokų dalį, išlaidas kurui, jei laukiant pakrovimo (iškrovimo) veikė refrižeratorius ar automobilio variklis šaltu paros metu ir kt., taip pat tai dienai tenkančių negautų pajamų dalį.
Atsakomybė už vėlavimą sumokėti užmokestį už vežimą
Įprastai už piniginės prievolės termino praleidimą nustatomi delspinigiai, skaičiuojami procentais nuo uždelstos mokėti sumos. Privatinė teisė, bent šiuo metu galiojantys įstatymai, nenustato tokių delspinigių mokėjimo, atitinkamai, dėl jų reikia susitarti vežimo sutartyje. Susitarimas dėl netesybų turi būti rašytinis. Nesant rašytinio susitarimo, laiku negavęs jam priklausančios mokėtinos sumos, vežėjas, Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo pagrindu, gali reikalauti bent metinių palūkanų, kurių norma – Lietuvos banko nustatyta vienos nakties atpirkimo sandorių atpirkimo palūkanų norma, padidinta 8 procentiniais punktais. Taigi palūkanų norma yra kintanti, tačiau bet kuriuo atveju ji visuomet būtų didesnė nei 8 procentai. Jeigu vežimo sutartyje atsiskaitymo terminas nėra aptariamas, galima vadovautis įstatymo nuostata, jog mokėjimas už suteiktas paslaugas turi būti atliktas per 30 d. nuo paslaugų suteikimo ir sąskaitos pateikimo.
Pažymėtina, jog minėtas įstatymas taip pat numato, kad priešingai šaliai vėluojant atsiskaityti už suteiktas paslaugas ar parduotas prekes, kreditorius turi teisę be įspėjimo iš skolininko gauti 40 eurų sumą, skirtą išieškojimo išlaidų kompensavimui. Jeigu skolos išieškojimo išlaidos (pvz. advokatų pagalbai, skolų išieškojimo įmonių paslaugoms apmokėti) yra didesnės nei numatyta 40 eurų suma, kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko kompensuoti visas šią sumą viršijančias, kreditoriaus patirtas su pavėluotu mokėjimu susijusias išieškojimo išlaidas. Atkreiptinas dėmesys, kad analogiškas reglamentavimas dėl atsiskaitymo tarp verslo subjektų yra numatytas visoje Europoje, kadangi įstatymas buvo priimtas Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos pagrindu, todėl pažeistas teises aptariamo įstatymo pagrindinėmis nuostatomis galima ginti ir kitose ES šalyse.