Vežimo sutartis: CMR konvencija ar nacionaliniai teisės aktai?

Sprendžiant ginčus dėl civilinės atsakomybės krovinių vežimo kelių transportu santykiuose, neretai iškyla klausimas – vadovautis tarptautiniais teisės aktais (CMR konvencija) ar nacionalinės teisės normomis (Kelių transporto kodeksu, civiliniu kodeksu ir t.t.)? Šis klausimas nėra tuščias ginčas ar teisinė diskusija. Atsakymas svarbus ne tik teismui, sprendžiančiamkonkretų ginčą – jis sukelia labai realias pasekmes sutarties ir bylos šalims, todėl atsakymą rasti derėtų dar prieš kreipiantis į teismą.

Pagrindinė prielaida tarptautinių krovinių vežimą keliais reglamentuojančių aktų taikymui – tarptautinis pervežimas, t.y. krovinio siuntimo ir gavimo vieta yra skirtingų valstybių teritorijoje.

Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad krovinių vežimo keliais teisiniuose santykiuose CMR konvencijos taikymas tam tikrais atvejais priklauso dar ir nuo šalių valios. Civilinio kodekso 1.37 str. 1 d. numato, jog sutartinėms prievolėms taikoma prievolės šalių susitarimu pasirinkta teisė. Tad sudarydamos krovinių vežimo ar krovinių vežimo organizavimo (ekspedijavimo) sutartį, šalys gali susitarti tarpusavio santykiuose taikyti CMR konvenciją, nebent susitarimas taikyti Konvenciją prieštarautų imperatyvioms teisės normoms. Pačioje CMR konvencijoje yra numatyta, jog ji netaikoma vežant pašto siuntas, palaikus, teikiant būsto perkraustymo paslaugas (1 straipsnis 4 punktas). Žinia, jei pervežant krovinį tarptautiniu maršrutu kelių transporto priemone už užmokestį susiklosto CMR konvencijos reguliuotini teisiniai santykiai, šalys negali susitarti netaikyti Konvencijos. Tačiau tarpusavio susitarimu galima nustatyti CMR konvencijos taikymą tarpusavio santykiams, kurie nėra savaime reguliuotini CMR konvencijos normomis (sutartiniai santykiai tarp dviejų ekspeditorių).

Toks susitarimas reikš, kad vežimas bus vykdomas pagal CMR konvenciją, tačiau jos nuostatos bus taikomos ne visiems teisiniams santykiams, o tik tiems, kurie yra konkrečiai Konvencijos sureguliuoti. CMR konvencija nereguliuoja vežamų ar ekspedijuojamų krovinių draudimo, vežėjų ar ekspeditorių civilinės atsakomybės draudimo, transporto priemonių draudimo teisinių santykių. Tai Draudimo įstatymo, draudimo taisyklių bei sutarčių dalykas.

Vairuotojų santykius su vežėju (įmone), vežėjų santykius su transporto priemonių ar puspriekabių nuomotojais, lizingo bendrovėmis, vienareikšmiai reguliuoja nacionaliniai teisės aktai.

Kiek daugiau neaiškumų iškyla sprendžiant siuntėjo santykius su vežėjo agentais, komisionieriais, ekspeditorių santykius tiek su vežėju, tiek ir su siuntėju. Įprastai vežimo sutarties šalys yra siuntėjas ir vežėjas. Vežimo sutartis sudaroma trečiojo asmens – gavėjo – naudai.  Tačiau krovinių vežimo procese dažnai dalyvauja ne tik šie asmenys. Praktika rodo, jog iki pristatant krovinį gavėjui, krovinio gabenimo sutarčių grandinėje dalyvauja net keletas ekspeditorių.

Iš teismų formuojamos praktikos galima daryti išvadą, jog ekspeditoriaus veikla organizuojant krovinių vežimą kartais gali būti reguliuojama CMR konvencijos normų. Nuo ko tai priklauso? Ar ekspeditoriui taikoma CMR konvencija, sprendžiama pagal jo dalyvavimo vežimo santykiuose aplinkybių visumą, vertinant, kokias pareigas ir atitinkamą atsakomybę prisiėmė ekspeditorius, ar įsipareigojo vežti, nors vežė ir ne pats, ar įsipareigojo tik organizuoti vežimą. Kokią praktinę reikšmę ekspeditoriui turėtų tarptautinių ar nacionalinių teisės normų taikymas krovinio vežimo (ekspedijavimo) teisiniuose santykiuose šalių susitarimu?

CMR konvencija šalių susitarimu gali būti taikoma ne visai sutarčiai, o atskirai jos daliai ar atskiroms dalims. Išskirtume atsakomybę už netinkamą pervežimo (ekspedijavimo) sutarties vykdymą – pavėluotą krovinio pristatymą.

Krovinių vežimo praktikoje taip jau susiklostė, jog sutartyse už pavėluotą krovinių pristatymą šalys sulygsta dėl netesybų taikymo. Suprantama, verslo subjektai pasirenka paprasčiausią ir lengviausią kelią kilus ginčui įrodyti sutarties pažeidimą ir pareikalauti civilinės atsakomybės. Iki šiol, kaip taisyklė, sutartyse, transporto užsakymuose už pavėluotą krovinio pristatymą vežėjui (ekspeditoriui) nustatoma fiksuoto dydžio bauda už kiekvieną pavėluotą dieną. Pavėlavus pristatyti krovinį, gavėjui (jo atstovui) belieka užfiksuoti važtaraštyje faktinį krovinio pristatymo ir perdavimo laiką, sulyginti su vežėjo priimtu vykdyti užsakymu (data, kada vežėjas įsipareigojo krovinį pristatyti), suskaičiuoti pavėluotų dienų skaičių bei padauginti jį iš netesybų dydžio. Pasitaiko atvejų, kai baudos nustatomos taip pat ir už pavėluotą transporto priemonės pateikimą į pasikrovimo punktą. Tačiau šalims susitarus dėl CMR konvencijos taikymo, toks prievolės užtikrinimas yra tik  nesąžiningo praturtėjimo prielaida. Tokiais pavėlavimo atvejais gavėjas dažniausiai nepatiria nuostolių dėl netinkamo sutarties vykdymo, todėl toks netesybų numatymas sutartyje yra perteklinis.

CMR konvencija yra sureguliavusi vežėjo atsakomybės už pavėluotą krovinio pristatymą klausimus. Todėl visi susitarimai, kuriais tiesiogiai ar netiesiogiai nukrypstama nuo CMR konvencijos, laikomi negaliojančiais (CMR Konvencijos 41 str. 1 d.). Pagal Konvencijos 23 str. 5 d. vežėjas turi atlyginti nuostolius, jei jie atsirado dėl krovinio pavėluoto pristatymo; kompensuojamų nuostolių dydis negali būti didesnis nei užmokestis už vežimą. Be kita ko, vežėjui privalomai dar turi būti pareikšta pretenzija. Pretenzijai pareikšti nustatytas terminas – 21 diena. Taigi, po visų pretenzinių procedūrų, žalą patyręs asmuo turi įrodyti patirtus nuostolius, jų patyrimo priežastinį ryšį su pavėlavimu. Atsakomybės už pavėluotą krovinio pristatymą klausimas visiškai sureguliuotas CMR konvencijos, todėl susitarimai nustatantys pinigines baudas už kiekvieną dieną, negalioja.

Civilinio kodekso 1.80 str. 1 d. numato, jog imperatyvioms įstatymo nuostatoms prieštaraujantis sandoris (šiuo atveju tai būtų sandorio dalis) yra niekinis ir negalioja. Civilinio kodekso 6.157 str. 1 d. numato, kad šalys savo susitarimu negali pakeisti, apriboti ar panaikinti imperatyviųjų teisės normų galiojimo ir taikymo, nepaisant to, kokia teisė – nacionalinė ar tarptautinė – šias normas nustato. Todėl Civilinio kodekso 1.80 str. 1 d. turėtų būti suprantama plačiąja prasme ir apimti tiek nacionalines teisės normas, tiek tarptautinių sutarčių nuostatas.

Atitinkamai, šalių susitarimu taikant sutarčiai CMR konvencijos nuostatas, netesybos už pavėluotą krovinio pristatymą bus niekinės, todėl siekiant išvengti nepagrįstų ginčų, derėtų vengti į sutartį surašyti viena kitai prieštaraujančias nuostatas. Tad jei du ekspeditoriai sutartų tarpusavyje sudarytai krovinių pervežimo sutarčiai taikyti CMR konvencijos nuostatas – atsakomybė už krovinio pristatymo terminų pažeidimą būtų ribojama faktiniais nuostoliais ir negalėtų viršyti frachto kainos. Civilinės atsakomybės forma sumokant netesybas tokiu atveju būtų negalima.

Kitas svarbus aspektas, į kurį turėtų atsižvelgti krovinių vežimo sutarties šalys, pasirinkdamos sutarčiai taikytinas teisės normas – minimi teisės aktai skirtingai reguliuoja ieškinio senatį.

Pagal CMR konvencijos 32 str. 1 d., teisė pateikti ieškinį dėl vežimų taikant šią konvenciją dėl senaties prarandama po vienerių metų. Lietuvos ūkio subjektų atsakingi darbuotojai nėra itin principingi ar reiklūs gindami savo pažeistas teises dėl krovinių sugadinimo, praradimo, pavėluoto pristatymo, vėlavimo sumokėti mokestį už vežimą. Įprastai tas klausimas iškyla pasibaigus ūkiniams metams, kai reikia „buhalteriškai nurašyti” skolas arba kitaip sutvarkyti juridinio asmens apskaitą. Kitaip tariant, baigiantis ieškinio senačiai. Tuo tarpu, Civilinis kodeksas nustato bendrą dešimties metų ieškinio senaties terminą (CK 1.125 str. 1 d.). Tai ryškūs terminų skirtumai. Todėl šalių susitarimu taikant CMR konvenciją sutarčiai ar jos daliai, reglamentuojančiai šalių atsakomybę pavėluotą krovinio pristatymą, pažeistas teises būtina ginti operatyviai (jei krovinio pristatymo terminas yra pažeistas – per vienerius metus, skaičiuojant nuo krovinio pristatymo dienos) ir laikantis išankstinės pretenzijos pareiškimo procedūros.

Apibendrinant būtų galima pažymėti, kad šalių susitarimas krovinių vežimo sutarčiai ar jos daliai, reglamentuojančiai šalių atsakomybę, taikyti CMR konvencijos nuostatas užtikrina objektyvesnę vežėjo funkcijas prisiėmusio ūkio subjekto atsakomybę – bei įpareigoja dėl krovinio pristatymo terminų pažeidimo žalą patyrusį asmenį ginti savo teises neatidėliotinai.

Žymos: , , , , ,

Vežėjų civilinės atsakomybės (CMR) draudimas – skirtinga didelio neatsargumo samprata vežimo ir draudimo santykiuose

Konstatuodami didelį vežėjo neatsargumą ir pripažindami įvykius nedraudžiamaisiais draudikai dažnai nepagrįstai remiasi didelio neatsargumo samprata, suformuota taikant CMR konvenciją, t.y. sprendžiant ginčus tarp krovinių vežėjų ir siuntėjų.

Plačiau

Vežėjo atsakomybė krovinius gabenant atvira (be tento) transporto priemone (autovežiu)

Automobilių gabenimas atvirais (be tento) autovežiais yra įprasta krovinių transportavimo veikla, tačiau dažnai tik kilus atsakomybei dėl gabenamam kroviniui (lengviesiems automobiliams) padarytos žalos, vežėjas sužino apie vežimo sutartimi prisiimtas rizikas.

Plačiau

Lietuvos transporto įmonių ir jos vairuotojų teisiniai ginčai: atsakomybė už nelegalių asmenų gabenimą JK

Jungtinės Karalystės įstatymai už nelegalių asmenų gabenimą numato iki 2.000 svarų sterlingų baudą už kiekvieną nelegalų asmenį. Nepaisant numatytos atsakomybės, ir transporto įmonės, ir jų vairuotojai ne visuomet imasi reikiamų priemonių ir vykdo saugumo reikalavimus.

Plačiau
Žemėlapis