Aktuali teismų praktika dėl vežėjo civilinės atsakomybės draudimo
Aptarsime teismų praktiką dėl draudėjo pareigos pranešti apie draudiminį įvykį, dėl draudiko teisės atsisakyti mokėti išmoką, dėl CMR konvencijos taikymo kai kurių klausimų.
Šie klausimai aptariami Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) Civilinių bylų skyriaus 2010-05-10 nutartyje, civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/2010.
Bylos faktinės aplinkybės
Ieškovas UAB „Arijus“ krovinio pervežimo sutartimi įsipareigojo pristatyti krovinį iš Danijos į Maskvą. Savo sutartiniams įsipareigojimams įvykdyti Ieškovas krovinio gabenimui iš Danijos jūrų uosto į Klaipėdą pasitelkė trečiąjį asmenį – „Baltship Road A/S“. Iš Klaipėdos į Maskvą krovinys toliau buvo gabenamas paties Ieškovo. Ieškovas perėmė krovinį iš bendrovės „Baltship Road A/S“ Klaipėdoje 2005 m. liepos 4 d., į CMR važtaraštį pastabų dėl krovinio kokybės bei jo sugadinimo neįrašė, nors jau 2005 m. liepos 3 d. sužinojo, kad gabenant krovinį laivu buvo sugedusi refrižeratoriaus šaldymo įranga. Atgabenus krovinį į Maskvą, krovinio gavėjas nustatė, jog krovinys yra atšilęs ir sugedęs. Vežėjas apie draudiminį įvykį (krovinio sugadinimą gabenimo metu) draudiką – bendrovę „IF P&C Insurance“ AS informavo faksu tik 2005 m. lapkričio 24 d. Atsižvelgiant į tai, draudikas atsisakė išmokėti 56 663,86 Lt draudimo išmoką. Dėl draudimo išmokos priteisimo Ieškovas kreipėsi į teismą. Narinėjant bylą buvo nustatyta, kad krovinys sugadintas jo pervežimo jūra metu.
Dėl nepranešimo apie draudiminį įvykį
Civilinio kodekso 6.102 str. 1 d. yra nustatyta draudėjo pareiga, sužinojus apie draudiminį įvykį, pranešti draudikui ar jo atstovui per sutartyje nustatytą terminą ir sutartyje nustatytu būdu.
Aiškindamas Draudimo įstatymo 82 str. 7 d. įtvirtintą teisės normą, kasacinis teismas nurodė, kad, draudikui nusprendus pasinaudoti jam suteikiama teise visiškai ar iš dalies atsisakyti vykdyti prievolę, jis privalo atsižvelgti į Draudimo įstatymo 82 str. 7 d. nustatytus reikalavimus, kurie riboja galimybe piktnaudžiauti šia teise, t.y. dėl nereikšmingo pažeidimo atsisakyti vykdyti prievolę. Pats draudimo tikslas neleidžia bet kokio pažeidimo, neatsižvelgiant į jo reikšmę, laikyti pagrindu atsisakyti vykdyti prievolę.
LAT atkreipė dėmesį, jog dėl termino pranešti draudikui apie draudžiamąjį įvykį galimi tokie padariniai: (1) atsisakymas išmokėti draudimo išmoką, (2) draudimo išmokos sumažinimas arba (3) gali likti prievolė išmokėti draudimo išmoką tais atvejais, kai įrodoma, kad apie draudžiamąjį įvykį draudikas sužinojo laiku ar kai nepranešimas apie draudžiamąjį įvykį neturi įtakos draudiko pareigai išmokėti draudimo išmoką. Taigi nurodytos draudėjo pareigos nevykdymas savaime nelemia pagrindo atsisakyti draudikui išmokėti draudimo išmoką draudėjui.
Anot LAT, draudėjui laiku nepranešus apie draudžiamąjį įvykį draudikui, svarbu nustatyti, ar draudėjas šį pažeidimą padarė tyčia, ar dėl neatsargumo (draudėjo kaltė); draudimo sutarties sąlygų pažeidimo sunkumą; pažeidimo priežastinį ryšį su draudžiamuoju įvykiu; žalos, atsiradusios dėl pažeidimo, dydį. Tais atvejais, kai nustatoma, kad draudėjas tyčia, siekdamas sąmoningai suklaidinti draudiką, apie žalos dydį ir apsunkinti jo pareigą nustatyti draudžiamojo įvykio aplinkybes, sudaryti kliūtis imtis priemonių žalai sumažinti, nepraneša apie draudžiamąjį įvykį, draudimo išmoka neturėtų būti mokama. Tačiau tais atvejais, kai draudėjas apie draudžiamąjį įvykį nepraneša dėl neatsargumo, draudimo išmoka galėtų būti mažinama ta dalimi, kuria padidėjo draudžiamojo įvykio nulemta žala, ir tik tada, kai draudikas įrodo, kad laiku sužinojęs apie draudžiamąjį įvykį būtų ėmęsis priemonių, kurios būtų padėjusios išvengti žalos padidėjimo (pvz. būtų davęs tam tikrus nurodymus draudėjui, kaip išvengti žalos padidėjimo ar pan.).
Kasacinis teismas pažymėjo, jog būtent draudikas privalo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos mokėjimo ar suteikiančias teisę sumažinti draudimo išmoką. Tačiau pareigą įrodyti, kad apie draudžiamąjį įvykį draudikas sužinojo laiku arba kad nepranešimas apie draudiminį įvykį neturi įtakos draudiko pareigai išmokėti draudimo išmoką, turi draudėjas, laiku nepranešęs apie draudžiamąjį įvykį draudikui ir siekiantis gauti draudimo išmoką.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, nurodė, kad nepranešimas draudikui apie draudiminį įvykį šiuo atveju nelaikytinas esminiu draudimo sutarties pažeidimu, nes nurodytas draudimo sutarties pažeidimas nenulėmė draudžiamojo įvykio kaip tokio, t.y. krovinys buvo sugadintas ir tapo netinkamas vartoti ne dėl pareigos pranešti draudėjui apie draudžiamąjį įvykį pažeidimo, draudžiamasis įvykis nėra sutarties pažeidimo rezultatas.
Tačiau teisėjų kolegija sutiko, kad ieškovui laiku nepranešus apie draudžiamąjį įvykį, atsakovas neteko galimybės duoti nurodymų žalos sumažinimo klausimais, taip pat dėl operatyvios krovinio apžiūros organizavimo, dalyvauti sprendžiant dėl krovinio tolesnio gabenimo, spręsti dėl krovinio panaudojimo, taip sumažinant nuostolius. Dėl to teisėjų kolegija, įvertinusi susiklosčiusią teisinę situaciją pagal byloje esančius duomenis, konstatavo, kad ieškovo tinkamas nepranešimas apie draudžiamąjį įvykį atsakovui galėtų būti pagrindas spręsti dėl draudimo išmokos mažinimo. Taip pat teisėjų kolegija pažymėjo, kad sprendžiant draudimo sutarties pažeidimo padarinių klausimą svarbu palyginti dėl draudžiamojo įvykio padarytos žalos dydį su šios žalos padidėjimu, nulemtu draudimo sutarties pažeidimo.
Kasacinis teismas nurodė esant reikalinga nustatyti padaryto sutarties pažeidimo įtaką draudžiamojo įvykio atsiradimui, konkretų draudimo išmokos dydį, taip pat konkretų žalos, kilusios dėl draudžiamojo įvykio, dydį, jos galimą padidėjimą dėl draudėjo pareigos laiku pranešti draudikui apie įvykį neįvykdymo, taip pat ar realiai draudikas, laiku sužinojęs apie draudžiamąjį įvykį, būtų ėmęsis priemonių, kurios būtų padėjusios išvengti žalos padidėjimo. Atsižvelgiant į tai, kad žemesnių instancijų teismai šių aplinkybių nenustatinėjo, byla buvo grąžinta iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.
Dėl CMR važtaraščio įrodomosios vertės
CMR konvencijos 8 straipsnio 1 dalies b punkte, 2 dalyje nustatyta, kad vežėjas, priimdamas krovinį, privalo patikrinti krovinio ir pakuotės išorinę būklę; vežėjas privalo motyvuotai pagrįsti visas pastabas apie krovinio ir pakuotės būklę. Pagal CMR konvencijos 9 straipsnį važtaraštis yra įrodymas, kad krovinys vežėjo dispozicijon yra perėjęs iki tol, kol bus įrodyta priešingai; jeigu vežėjas važtaraštyje neįrašo motyvuotų pastabų dėl krovinio pakuotės būklės, tai iki priešingo įrodymo laikoma, kad krovinio ir pakuotės išorė priėmimo metu buvo tinkamos būklės ir kad krovinio vietų skaičius, jo žymėjimas ir numeracija atitiko važtaraščio įrašus. Taigi pagal CMR konvencijos 9 straipsnio dispoziciją akivaizdu, kad teisės normoje įtvirtinta prezumpcija, kurią galima paneigti įrodant priešingai. Civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/2010 aplinkybė, kad krovinys sugedo pervežimo jūra metu, iki priimant jį vežti pagal CMR važtaraštį, nustatyta remiantis įrodymais, tarp jų – atlikos ekspertizės išvadomis, nepriklausomų ekspertų raportu, kuriame buvo nurodyta, kad žalos priežastis – refrižeratoriaus gedimas transportavimo metu.
