Kokias su krovinio vežimu susijusias išlaidas privalo atlyginti vežėjas, praradęs ar sugadinęs krovinį?

Neretai krovinio vežėjui praradus ar sugadinus vežamą krovinį, ginčas dėl su krovinio vežimu susijusių išlaidų kompensavimo tampa ne ką mažiau svarbus, nei ginčas dėl sugadinto ar prarasto krovinio vertės atlyginimo.

Kaip žinia, krovinių vežimą kelių transportu reglamentuojanti Ženevos 1956 m. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencija (CMR) nustato, kad dėl krovinio praradimo ar sugadinimo kaltas vežėjas privalo CMR konvencijos nustatytose ribose atlyginti tokiais veiksmais padarytą žalą, taip pat kompensuoti siuntėjui užmokestį už vežimą, muitų rinkliavas ir mokesčius bei kitas su krovinio vežimu susijusias išlaidas. Tačiau nepakankamai informatyvi CMR konvencijos 23 straipsnio 4 dalies redakcija krovinio vežimo sutarties šalis dažnai verčia suabejoti, kokių būtent su krovinio vežimu susijusių išlaidų iš vežėjo gali reikalauti krovinio siuntėjas ir kokioje apimtyje yra atsakingas vežėjas.

Šiame straipsnyje aptarsime, kokias su vežimu susijusios išlaidas teismai priskiria CMR konvencijos 23 straipsnio 5 punkte kompensuotinoms sumoms, kokius kriterijus tokios išlaidos turėtų atitikti, taip pat aptarsime probleminius klausimus, sprendžiant ginčus, ar konkrečios išlaidos turėtų būti priskirtos su krovinio vežimu susijusioms išlaidoms.

Visų pirma, derėtų pažymėti, jog oficialus CMR konvencijos 23 straipsnio 4 dalies vertimas į lietuvių kalbą nėra visiškai tikslus. Kadangi CMR konvencijos tekstas 1956 m. buvo pasirašytas anglų ir prancūzų kalbomis, aiškinant CMR konvencijos normas, derėtų vadovautis autentišku konvencijos tekstu, t.y. anglų ir prancūzų kalba. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – LAT), spręsdamas tarp UAB „Trans Group LT“ ir UAB „Glikasta“ kilusį ginčą (c.b. Nr. 3K-3-301/2011), nurodė, jog tikslesnis vertimas turėtų skambėti taip: „Papildomai turi būti kompensuojamas užmokestis už vežimą, muitų rinkliavos, kiti su vežimu susiję mokėjimai visiškai, jeigu prarastas visas krovinys, ir proporcingai nuostolio dydžiui, praradus dalį krovinio; kiti nuostoliai nekompensuojami“. Taigi originaliame CMR konvencijos tekste nėra pasisakyta, jog prie kompensuotinų sumų turėtų būti priskirti ir sumokėti mokesčiai. Tačiau toje pačioje nutartyje LAT kone cituodamas dar 2001 m. paskelbtą Lietuvos teismų praktikos, taikant CMR konvencijos normas apžvalgą, patikslina, jog kai kurie mokesčiai gali būti priskiriami prie „kitų su vežimu susijusių išlaidų“. LAT nurodo, jog prie tokių išlaidų gali būti priskiriamos išlaidos, susijusios su sugadintų prekių grąžinimu, kai jų nepriima gavėjas; akcizas, kai jis sumokėtas dėl to, kad krovinys buvo pavogtas dar neišgabenus jo iš šalies (kaip pavyzdys pateikiama nuoroda į Didžiosios Britanijos Lordų Rūmų sprendimą byloje James Bucanan&Co v Babco Forwarding and Shipping); sumokėtas PVM; sugadintų prekių ekspertizės, utilizavimo išlaidos.

Čia reikėtų stabtelėti ties LAT gan inertiškai išsakyta pozicija dėl akcizo mokesčio priskyrimo su vežimu susijusioms išlaidoms. Būtent šio mokesčio įkalkuliavimas į su vežimu susijusias išlaidas dažnai tampa itin skausmingu smūgiu vežėjui.

Žvelgiant retrospektyviai, 1956 m. Europos šalys, pasirašydamos CMR konvencijos tekstą turėjo kelis pagrindinius tikslus. Pirmiausia, konvencija buvo skirta unifikuotai reglamentuoti tarptautinio krovinių vežimo santykius, kad krovinių gabenimo versle būtų užtikrintas teisinis aiškumas ir stabilumas. Kita vertus, siekiant užtikrinti transporto plėtrą ir laisvesnį prekių judėjimą, ne ką mažiau svarbus buvo vežėjo atsakomybės ribų nustatymo ir kelių transporte galimų rizikų paskirstymo klausimas tarp vežėjo ir siuntėjo, taip pat vežėjo atsakomybės ribų nustatymas. Kaip žinia, CMR konvencija apribojo vežėjo atsakomybės dydį už krovinio praradimą, sugadinimą ar pavėluotą pristatymą. Tačiau, kompensacijai, kuri turėtų būti atlyginama kaip „kitos su vežimu susijusios išlaidos“, toks limitas nebuvo nustatytas. Be to, CMR konvencijos 23 straipsnio 4 dalyje gan abstrakčiai apibrėždamos, kokios išlaidos turėtų būti priskiriamos prie „kitų su vežimu susijusių mokėjimų“, šalys šį klausimą paliko spręsti teisės normą ateityje aiškinsiantiems teismams.

Pažymėtina, jog CMR konvencija yra tarptautinis dokumentas, todėl konvenciją pasirašiusių valstybių teismai, aiškindami ir taikydami jos nuostatas, privalo atsižvelgti į jų aiškinimą ir taikymą užsienio valstybių praktikoje. Priešingu atveju būtų paneigtas pagrindinis CMR konvencijos tikslas – visose valstybėse suvienodinti tarptautinio krovinių vežimo teisinių santykių reglamentavimą. Vadovaujantis būtent šia nuostata, LAT aiškindamas, kurie su vežimu susiję mokėjimai gali būti priskirti prie su vežimu susijusių išlaidų, kaip pavyzdį mini Didžiosios Britanijos Lordų Rūmų sprendimą 1975 m. išnagrinėtoje byloje James Bucanan&Co v Babco Forwarding and Shipping. Šioje byloje Didžiosios Britanijos aukščiausios instancijos teismas sprendė, jog CMR konvencijos 23 straipsnio 4 dalyje nurodyta frazė „other charges incurred in respect of the carriage of the goods“ (liet. „kiti su vežimu susiję mokėjimai, patirti dėl vežimo“), atsižvelgiant į konvencijos dvasią turi būti aiškinama plečiamai, t.y. su vežimu susijusioms įmokoms priskiriant ir krovinio siuntėjo ar gavėjo patirtas išlaidas, atsiradusias ne tik dėl vežimo, bet ir dėl krovinio praradimo ar sugadinimo. Minimoje byloje teismas sprendė, kad krovinio siuntėjo dėl krovinio vagystės sumokėtas akcizo mokestis, vadovaujantis plečiamu CMR konvencijos 23 str. 4 d. aiškinimu, turėtų būti priskirtas prie mokėjimų, susijusių su vežimu.

Tačiau vėlesnėje Anglijos teisminėje praktikoje buvo išreikštos abejonės 1975 metais Lordų Rūmų suformuoto precedento tęstinumu. 2003 m. Anglijos apeliacinės instancijos teismas Court of Appeal, nagrinėdamas ginčą tarp Tandeman Comprimar SA v Transitos Y Transportes Integrales S.L. (ir kt.), užsiminė, jog, teismo nuomone, James Bucanan&Co v Babco Forwarding and Shipping byloje suformuoto precedento apimtys turėtų būti peržiūrėtos. Teismo nuomone, aiškinant CMR konvencijos 23 straipsnį, vežėjui tenka atsakomybė už prekes nuo priėmimo vežti momento, taikant CMR konvencijos 23 str. 3 d. nurodytą limitą, taip pat atsakomybė už papildomas išlaidas, kurios yra būdingos krovinio vežimo procesui, įskaitant muito mokestį. Tokios išlaidos tipiškai vežėjo turėtų būti numatomos iš anksto ir tam tikra prasme turėtų sudaryti prekių vertės padidėjimą. Tuo tarpu CMR konvencijos 23 str. 6 d. nurodo galimybę nustatyti didesnę kompensaciją pagal CMR konvencijos 24 ir 26 straipsnius. Būtent CMR konvencijos 26 straipsnis įgalina siuntėją vežimo sutartyje numatyti papildomą vežėjo atsakomybę, viršijančią CMR konvencijos 23 str. 3 d. nurodytą krovinio vertę bei galimus tikėtinus nuostolius – atsakomybę už papildomai sumokėtą priemoką, kuri, deklaruojant papildomą vertę, vežėjo gali būti apdrausta. Tiesa, nagrinėto ginčo faktinės aplinkybės nebuvo tiesiogiai susijusios su akcizinio krovinio praradimu ir dėl akcizinių prekių išleidimo į rinką siuntėjo sumokėto akcizo mokesčio priskyrimo „su vežimu susijusiems mokėjimams“ CMR konvencijos 23 str. 4 d. prasme.

Visgi atsakymą į klausimą, ar krovinio siuntėjo prievolė sumokėti akcizo mokestį už pavogtą (t.y. išleistą į rinką) akcizinį krovinį gali būti priskirta „su vežimu susijusiems mokėjimams“, kiek vėliau pateikė Vokietijos Federalinis Teismas. 2009 m. gruodžio 10 d. sprendimu išnagrinėjęs civilinę bylą Nr. I ZR 154/07, Vokietijos aukščiausios instancijos teismas padarė išvadą, jog dėl krovinio vagystės (akcizinėms prekėms patekus į tranzitinės valstybės rinką) krovinio siuntėjo sumokėtas akcizo mokestis neturėtų būti priskirtas „su vežimu susijusiems mokėjimams“. Teismas pažymėjo, jog aiškinant CMR konvencijos 23 str. 4 d. teisės normą, tokiems mokėjimams gali būti priskiriamos išlaidos, susijusios su normalia pervežimo eiga ir tokiu būdu prisidedančios prie krovinio vertės padidėjimo, t.y. su tokiais mokėjimais neturėtų būti siejamos dėl žalos atsiradimo kylančios papildomos išlaidos. Kadangi krovinio siuntėjui prievolė mokėti akcizo mokestį nebūtų iškilusi, jei krovinys būtų sėkmingai nugabentas į paskirties šalies apmokestinamų prekių sandėlį, Teismas sprendė, kad akcizo mokestis negali būti priskirtas prie įprastų krovinio transportavimo išlaidų. Atsižvelgiant į šiuos argumentus krovinio siuntėjo reikalavimas iš vežėjo priteisti sumokėtą akcizo mokestį buvo atmestas.

Taigi Vokietijos Federalinis Teismas, aiškindamas „su vežimu susijusių mokėjimų“ sąvoką, grįžo prie siauresnio gramatinio teisės normos aiškinimo.

Būtent toks aiškinimas visų pirma sietinas su CMR konvencijos 26 str. numatyta galimybe siuntėjui ir vežėju susitarti dėl papildomos krovinio vertės, jeigu krovinys būtų prarastas ar sugadintas. Tokiu CMR konvencijos 23 str. 4 d. aiškinimu tarsi norima vežimo sutarties šalims pasakyti, jog krovinio siuntėjas, užsakydamas vežėją gabenti brangų krovinį ar krovinį, kurio praradimas galėtų sąlygoti papildomus nuostolius, turėtų dažniau naudotis deklaruotosios krovinio vertės teisiniu instrumentu. Tokiu atveju, siuntėjui deklaravus papildomą krovinio vertę (t.y. galimus papildomus nuostolius dėl krovinio praradimo, sugadinimo ar pavėluoto pristatymo), į sutartinius santykius įnešamas aiškumas. Atitinkamai, suprasdamas savo įsipareigojimų mastą ir gresiančias rizikas, vežėjas gali ne tik spręsti, kokio vežimo užmokesčio priedo už rizikingo krovinio vežimą jis gali pareikalauti iš krovinio siuntėjo, bet ir rūpestingiau organizuoti krovinio pervežimą.

Visgi, sprendžiant iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pateikiamų CMR konvencijos 23 str. 4 d. aiškinimų, darytina išvada, kad Lietuvoje kol kas „su vežimu susijusių mokėjimų“ sąvoka suprantama plačiąja prasme. Bent keliose bylose Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, jog: „sprendžiant klausimą, ar reikalaujamos priteisti sumos laikytinos kitomis su vežimu susijusiomis įmokomis, turi būti nustatomas tiesioginis priežastinis ryšys tarp netinkamo pervežimo vykdymo ir krovinio siuntėjo ar gavėjo privalomai atliktų išlaidų; jeigu yra tiesioginis priežastinis ryšys, tai laikytina, kad tai įmokos, susijusios su vežimu.“ 2008 m. gegužės 30 d. išnagrinėtoje civilinėje byloje UAB „BTSK“ v „Transidra“, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pasisakė dar plačiau: „Šią nuostatą [turimas omenyje CMR konvencijos 23 str. 4 d. įtvirtintas reglamentavimas] reikia aiškinti taip, kad nekompensuojami tik tokie nuostoliai, kurie nesusiję su vežimu.“ Taigi, vadovaujantis tokiu Lietuvos teismų praktikoje nusistovėjusiu „su vežimu susijusių mokėjimų“ aiškinimu, gali būti kompensuojamos ne tik išimtinai su vežimo procesu susijusios išlaidos, kurias vežėjas įprastai gali numatyti (pvz. krovinio konvojavimo, apsaugos, krovinio draudimo ir pan. išlaidos), bet ir kitos išlaidos, kurias dėl netinkamai atlikto pervežimo patiria krovinio siuntėjas ar gavėjas. Tokioms išlaidoms Lietuvos teismų praktikoje įprastai priskiriamos išlaidos survejeriams ar ekspertams, kurie įvertina nuostolių dydį, nustato žalos atsiradimo priežastis, antstoliams, konstatuojantiems faktines su krovinio priėmimu susijusias aplinkybes, sugadinto krovinio utilizavimo išlaidos, išlaidos, susijusios su sugadintų prekių grąžinimu, kai jų nepriima gavėjas.

Taigi, kad išlaidos būtų priskirtos prie „su vežimu susijusių mokėjimų“ visų pirma jos turi tenkinti sąsajumo kriterijų, t.y. turi būti tiesiogiai susijusios su vežėjo netinkamai atliktu krovinio vežimu. Jei išlaidos kilo ne dėl vežėjo netinkamai atlikto pervežimo, bet dėl kitų priežasčių, ar išlaidas krovinio siuntėjas ar gavėjas patyrė ne tik dėl netinkamai atlikto pervežimo, bet ir dėl papildomų aplinkybių, vadovaujantis Lietuvos teismų formuojama praktika, vežėjas tokių išlaidų atlyginti neprivalo. Tarkime, krovinio siuntėjas ar gavėjas negali reikalauti iš vežėjo atlyginti negautų pajamų, kurias planavo gauti pardavęs pristatytą krovinį ar panaudojęs savo veikloje ir pan., kadangi tokių nuostolių atsiradimas jau yra sąlygotas netiesioginio priežastinio ryšio. Lietuvos Aukščiausiojo Tesimo 2001 m. skelbtoje Lietuvos teismų praktikos, taikant CMR konvencijos normas apžvalgoje taip pat nurodoma, jog neatlyginamos ir išlaidos, susijusios su krovinio paruošimu gabenti (įpakavimo, kitokio paruošimo), nes jos nėra tiesiogiai susijusios su vežimu.

Turėtina omenyje ir tai, kad patirtos išlaidos turi būti realios ir pagrįstos. Realumo kriterijus reiškia, kad išlaidų atlyginimo reikalaujantis asmuo pats turi būti faktiškai jas patyręs, atlyginęs išlaidas faktiškai jas patyrusiam asmeniui ar kitokiu būdu įgijęs reikalavimo teisę dėl jų atlyginimo (pvz. perėmęs reikalavimo teisę pagal reikalavimo perleidimo sutartį). Tačiau vien išlaidų patyrimo ar jų atlyginimo kitam asmeniui nepakanka. Išlaidas reikia pagrįsti, t.y. turi būti įrodyta išlaidų kilmė, sudėtis, dydis, taip pat, kad tokios išlaidos buvo būtinos esamoje situacijoje. Pavyzdžiui, vežėjui atvežus visiškai sugadintą krovinį, gavėjas jį priima, ilgą laikotarpį neutilizavęs sandėliuoja ir vėliau pareiškia pretenzijas dėl krovinio saugojimo išlaidų atlyginimo. Akivaizdu, kad tokios išlaidos nebuvo būtinos, kadangi krovinio gavėjas tokių išlaidų galėjo ir nepatirti, jei būtų laiku pasirūpinęs kroviniui padarytos žalos įvertinimu ir jį utilizavęs.

Aptariant „su vežimu susijusių išlaidų“ pagrįstumo ir realumo klausimą, atkreiptinas dėmesys, jog siuntėjo už prarastą ar sugadintą krovinį sumokėtas PVM, kurį vėliau reikalaujama kompensuoti vežėjo, taip pat ne visada gali atitikti pagrįstumo kriterijų. Pavyzdžiui, Europos Sąjungos valstybėms į savo nacionalinę teisę nevienodai perkėlus 2006 m. lapkričio 28 d. Europos Tarybos direktyvos Nr. 2006/112/EB „Dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos“ nuostatas, taikančias lengvatinį apmokestinimą PVM sandoriams, susijusiems su tarptautine prekyba, kai kuriose valstybėse pasitaiko atvejų, kai yra klaidingai interpretuojama prekių tiekimo sąvoka. Minima direktyva nustato, kad tam tikrais su tarptautine prekyba susijusiais atvejais valstybės narės gali neapmokestinti sandorių PVM (taikant 0 % PVM tarifą), tačiau toks mokestinis režimas gali būti nebetaikomas, jei  prekėms nustoja galioti nurodytos aplinkybės. Pavyzdžiui, Lietuvos pridėtinės vertės mokesčio įstatymas nustato, jog nurodytos aplinkybės nustoja galioti ir tada, kai prekės suvartojamos ar prarandamos, išskyrus atvejus, kai prekės prarastos dėl nenugalimos jėgos (force majeure) ar nusikalstamos trečiųjų asmenų veikos. Tačiau tokią išimtį numato ne visų šalių nacionaliniai teisės aktai. Todėl krovinio vagystės atveju, kai kurių valstybių (Belgijos, Graikijos) mokesčių administratoriai už „į rinką išleistas apmokestinamas“ prekes krovinio savininko dažnai „paprašo“ papildomai susimokėti ir pridėtinės vertės mokestį.

Nepaisant to, vadovaujantis Europos Teisingumo Teismo formuojama Europos Bendrijos teisės taikymo ir aiškinimo praktika, prekių vagystė negali būti laikoma „prekių tiekimu už atlygį“, t.y. PVM apmokestinimo objektu. Atsižvelgiant į tai, prekių, kurioms taikomas lengvatinis apmokestinimo režimas, vagystės atveju jų savininkas negali būti apmokestinamas pridėtinės vertės mokesčiu. Atitinkamai net jei krovinio savininkas savo rizika ir apmoka nepagrįstai reikalaujamus mokesčius, tai dar nereiškia, jog tokiu būdu regreso tvarka įgyta reikalavimo teisė yra galiojanti ir sumokėtų atitinkamų mokesčių kompensavimo siuntėjas gali reikalauti iš vežėjo.

Žymos: , , , ,

Lietuvos transporto įmonių ir jos vairuotojų teisiniai ginčai: atsakomybė už nelegalių asmenų gabenimą JK

Jungtinės Karalystės įstatymai už nelegalių asmenų gabenimą numato iki 2.000 svarų sterlingų baudą už kiekvieną nelegalų asmenį. Nepaisant numatytos atsakomybės, ir transporto įmonės, ir jų vairuotojai ne visuomet imasi reikiamų priemonių ir vykdo saugumo reikalavimus.

Plačiau

Vairuotojo darbdaviui atlygintina turtinė žala

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosekliai formuojamoje praktikoje išaiškinta, kad darbuotojas yra silpnesnė darbo teisinių santykių šalis. Darbuotojo teisių ir interesų svarba teismų praktikoje įžvelgiama daugelyje situacijų, viena jų – sprendžiant žalos atlyginimo klausimą.Įprastai žalą atlygina ją padaręs asmuo, tačiau darbo funkcijas vykdančio darbuotojo veiksmais trečiajam asmeniui padarytą žalą privalo atlyginti ne pats darbuotojas, o jo darbdavys, […]

Plačiau

Saugumo užtikrinimas transporto priemonėje

Nepaisant netylančių kalbų apie būtinumą užtikrinti transporto priemonės saugumą, iki šiol pasitaiko atvejų, kai krovinio gabenimas į Jungtinę Karalystę pasibaigia administracine bauda už nelegalių asmenų gabenimą.

Plačiau
Žemėlapis