Krovinio sulaikymas

Krovinių sulaikymo ginant vežėjo teisę gauti užmokestį už vežimą banga lyg ir atslūgo. Tačiau teismų praktika krovinių sulaikymo srityje galutinai nesusiformavo. Neturi vieningos nuomonės teisininkai, nesutaria ir vežėjai. Vis dar neatsakyta į pagrindinį klausimą: kada galima taikyti krovinio sulaikymą, kad pats krovinio sulaikymas netaptų vežimo ar vežimo organizavimo sutarties pažeidimu.

Klaidinga manyti, kad teisę krovinį sulaikyti vežėjams suteikia CMR konvencija. Tokios teisės ši tarptautinė sutartis nereglamentuoja. Metodinėje medžiagoje – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001-06-14 nutarimu Nr. 31 aprobuotoje Lietuvos teismų praktikos, taikant Ženevos 1956 m. Tarptautinę krovinių vežimo keliais sutarties konvenciją (CMR) normas, apžvalgoje pasakyta, kad: „CMR konvencijoje nėra sureguliuoti tokie klausimai kaip vežėjui suteikta teisė „palikti jo vežamą krovinį kaip užstatą arba jį areštuoti [...]. Tokie ginčai spręstini pagal nacionalinius įstatymus ir kitus specialius tarptautinius aktus“. Tiesa, Apžvalgoje trumpai užsimenama apie vežėjo teisę sulaikyti krovinį, kai krovinio gavėjas atsisako vežėjui sumokėti CMR konvencijos 21 str. numatytą išperkamąjį mokestį: „Teoriškai vežėjas turi teisę tokiu atveju sulaikyti krovinį, t.y. neperduoti jo gavėjui, jei gavėjas vengia sumokėti išperkamąjį mokestį“. Tokią vežėjo teisę numato CMR konvencijos 13 str. 2 punktas.

CMR konvencija nepateikia išperkamojo mokesčio (cash on delivery) sąvokos, tačiau pagal LAT išaiškinimą krovinio siuntėjas su krovinio gavėju gali susitarti tiek dėl krovinio kainos sumokėjimo, tiek ir dėl kitų mokėjimų (pvz. krovinio vežimo, įpakavimo, draudimo ir kitokių išlaidų apmokėjimo), kuriuos krovinio gavėjas turėtų atlikti vežėjui krovinio pristatymo metu.

Analizuojant minimą situaciją visų pirma derėtų pažymėti, kad susitarimas dėl išperkamojo mokesčio turi egzistuoti tarp krovinio siuntėjo ir krovinio gavėjo, be to, apie pareigą krovinio pristatymo metu paimti išperkamąjį mokestį turi būti informuotas ir vežėjas (dėl išperkamojo mokesčio surinkimo turi egzistuoti ir krovinio siuntėjo bei vežėjo susitarimas).

Remiantis CMR konvencijos 21 straipsnio redakcija akivaizdu, kad vežėjas įpareigotas paimti iš krovinio gavėjo išperkamąjį mokestį ne sau, bet siuntėjui. Perdavęs gavėjui krovinį ir nepaėmęs iš jo išperkamojo mokesčio, vežėjas tampa už tai atsakingas prieš siuntėją – privalo šiam išmokėti išperkamojo mokesčio dydžio kompensaciją, o pats vėliau įgyja regreso teisę į krovinio gavėją. Išperkamąjį mokestį imantis vežėjas tarsi įsipareigoja siuntėjui suteikti papildomą paslaugą – surinkti iš pirkėjų (krovinio gavėjų pervežimo procese) pristatomų prekių kainą, kitas išlaidas. Taigi, jeigu gavėjas nesumoka išperkamojo mokesčio vežėjui, vežėjas, kaip siuntėjo įgaliotas asmuo, tiesiog neišduoda – „neperduoda“ šiam prekės. Nesumokėjęs išperkamojo mokesčio gavėjas tarsi neįvykdo su krovinio siuntėju sudarytos pirkimo sutarties – neišperka krovinio – prekės, todėl jo ir negauna.

Praktikoje krovinio sulaikymas kaip vežėjo savigynos priemonė būdingai yra nukreiptas apginti vežėjo teisę į užmokestį už krovinio vežimą bei kitus su vežimu susijusius mokėjimus, todėl aptariamu atveju krovinio neperdavimas gavėjui iš pirmo žvilgsnio galėtų būti traktuojamas kaip vežėjo savigynos priemonė – krovinio sulaikymas. Tačiau neišduodamas krovinio gavėjui, vežėjas gina ne savo teisę gauti užmokestį už vežimą, bet vykdo siuntėjo pavedimą surinkti išperkamąjį mokestį.

Kol krovinys neperduotas krovinio gavėjui, kroviniu disponuoja ir faktiškai per vežėją (duodamas jam instrukcijas) krovinį valdo krovinio siuntėjas (CK 4.30 str.). Todėl krovinio gavėjui atsisakius mokėti išperkamąjį mokestį vežėjas tiesiog privalėtų reikalauti krovinio siuntėjo instrukcijų.

Aptariamu atveju krovinio neišdavimas krovinio gavėjui galėtų būti traktuojamas tik kaip siuntėjo, bet ne vežėjo krovinio sulaikymas krovinio gavėjo atžvilgiu. Daikto sulaikymas čia nukreipiamas į priešingą sutarties šalį (gavėją), nevykdančią savo sutartinių įsipareigojimų siuntėjui. Klasikiniu krovinio sulaikymo atveju krovinio vežėjui užmokestį yra skolingas užsakovas (krovinio siuntėjas). Todėl vežėjo pareiga atiduoti krovinį gavėjui tik tada, kai šis sumokės išperkamąjį mokestį, nėra krovinio sulaikymas. Trūksta vežėjo teisei sulaikyti krovinį būtino elemento – vežėjas neturi tiesioginio reikalavimo teisės į išperkamąjį mokestį turintį sumokėti krovinio gavėją. Tai greičiau išvestinė vežėjo pareiga vykdant siuntėjo pavedimus.

Pridurtina, jog Lietuvoje susiklosčiusioje krovinių vežimo praktikoje pirkėjas su pardavėju dažniausiai atsiskaito tiesiogiai, nepavesdami vežėjui „surinkti“ pinigų už prekes ar kitas aptartas rinkliavas (tokia praktika greičiau pasitaiko gabenant ir pristatant pašto siuntinius ar siuntas).

Žinoma, teoriškai galima situacija, kai krovinio siuntėjas ir krovinio gavėjas yra tas pats asmuo arba, kai su vežėju krovinio vežimo sutartį sudaro krovinio gavėjas, kuris nuo krovinio važtaraščio surašymo momento turi teisę disponuoti kroviniu, ir pagal vežimo sutartį yra įsipareigojama su vežėju atsiskaityti krovinio pristatymo metu. Tuomet, vadovaujantis CMR konvencijos 13 str. 2 p., neginčijamą reikalavimą į krovinio gavėją turintis vežėjas, matyt, galėtų krovinį sulaikyti iki krovinio gavėjas sumokės jam priklausančias sumas ar pateiks mokėjimo garantiją.

Grįžtant prie Apžvalgos, pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas apskritai abejoja vežėjo teise sulaikyti krovinį, mat jis nesąs krovinio savininkas, o krovinio disponavimo teisė priklauso siuntėjui arba gavėjui: „Tačiau vežėjas nėra krovinio savininkas ir jo teisė sulaikyti krovinį yra abejotina, nes toks sulaikymas galimas traktuoti kaip nuosavybės teisių pažeidimas.“. Tiesa, ši LAT metodinė medžiaga buvo paskelbta dar neįsigaliojus Lietuvos Respublikos civiliniam kodeksui, kuris numatė iki tol nacionalinėje teisės sistemoje nereglamentuotą teisę – krovinio sulaikymą. Tačiau šiame straipsnyje bus paminėta ir vėlesnė, 2006 m. LAT nutartis, kurioje teismo abejonės dėl vežėjo teisės tarptautiniame pervežime pasinaudoti krovinio sulaikymo teise dar labiau sustiprinamos.

Tam tikro panašumo su krovinio sulaikymo teise turi CMR konvencijos 16 straipsnyje minima vežėjo teisė “nieko nelaukiant iškrauti krovinį disponuojančio asmens sąskaita“ ir užbaigti krovinio vežimą. Iškrovęs krovinį vežėjas tampa atsakingas už jo saugojimą. Ten pat (Konvencijos 16 str. 3 d.) aptariama galimybė vežėjui iškrautąjį krovinį realizuoti. Krovinio iškrovimas siuntėjo sąskaita, jo atsakingas saugojimas yra ir krovinio sulaikymo požymiai. Tačiau krovinio iškrovimas ir net vėlesnis jo realizavimas tik iš pažiūros panašus į krovinio sulaikymą. Skiriasi šių vežėjo veiksmų tikslai. Krovinio sulaikymo atveju, minėta, tikslas yra veikti prieš sutartį pažeidusį siuntėją, suvaržyti jo teises į krovinį, siekiant gauti iš jo sutarties pažeidimo pašalinimą – vežėjui priklausantį užmokestį ir kitus vežimo mokėjimus. Tuo tarpu krovinio iškrovimas yra padarinys to, kad vežėjas dėl kokių nors nuo jo nepriklausančių priežasčių negali įvykdyti vežimo sutarties iki krovinį pristatant į paskirties vietą (1) arba jau pristačius krovinį gavėjas atsisako krovinį priimti (2). Pažymėtina ir tai, kad, negalėdamas vykdyti sutarties, vežėjas privalo pareikalauti tolimesnių instrukcijų. Iškrovus krovinį dėl šių dviejų priežasčių, vežėjui išlieka pareiga veikti siuntėjo ir/ar gavėjo interesais, parinkti tinkamą krovinio apsaugą, išduoti krovinį gavėjui šiam pareikalavus, paklusti instrukcijoms nerealizuoti krovinio ir pan. Tuo tarpu krovinio sulaikymas trunka iki kol siuntėjas (užsakovas) patenkina vežėjo reikalavimus – sumoka užmokestį, kurio mokėjimo terminas yra suėjęs. Gi iškrautas krovinys turi būti perduotas reikalavimo teisę turinčiam asmeniui iškart po pareikalavimo, gavus įvykdomas instrukcijas. Krovinio iškrovimo atveju vežėjas negali diktuoti savo sąlygų kroviniu disponuojančiam asmeniui.

2006-03-01 nutartyje Nr. 3K-3-128/2006 civilinėje byloje UAB „Sempeksimas“ v UAB „Vombatas“ Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pasisakė dėl teisės nieko nelaukiant iškrauti krovinį disponuojančio kroviniu asmens sąskaita ir krovinio sulaikymo teisės santykio. Byloje nustatyta, kad 2004-03-12 ginčo šalys sudarė krovinių vežimo sutartį, pagal kurią vežėjas įsipareigojo nugabenti siuntėjo perduotą medienos krovinį iš Lietuvos į Vokietiją. 2004-03-15 krovinys buvo pakrautas į vežėjo autotraukinį. Autotraukinį pasvėrus pasienio kontrolės punkte buvo nustatyta, kad autotraukinys viršija leistinas normas ir jam nebuvo leista kirsti Lietuvos sienos. Siuntėjas davė vežėjui nurodymą grąžinti krovinį į pasikrovimo vietą, tačiau vežėjas siuntėjo nurodymų nevykdė ir 2004-03-17 perdavė krovinį saugoti trečiajam asmeniui į muitinės terminalą. Nesulaukęs krovinio, 2004-03-18 siuntėjas raštu kreipėsi į vežėją, prašydamas grąžinti krovinį. Vežėjas 2004-03-19 raštu pranešė, kad sulaiko krovinį, kol jam nebus sumokėta už vežimo paslaugas ir padengtos krovinio grąžinimo bei saugojimo išlaidos. 2004-04-08 siuntėjas sumokėjo vežėjui 1.000,00 Lt nuostoliams atlyginti, tačiau krovinys nebuvo grąžintas. Tik 2004-12-02, leidus vežėjui, krovinys buvo grąžintas siuntėjui, tačiau krovinį saugant pas tretįjį asmenį, jis buvo sugadintas. Kasacinis teismas nutartyje pažymėjo, kad pagal CMR konvencijos nuostatas siuntėjas turi teisę disponuoti kroviniu. Siuntėjo instrukcijų vykdymas turi būti įmanomas, jų vykdymas neturi pažeisti vežėjo įmonės normalios darbo eigos, taip pat turi nedaryti nuostolių kitų krovinių siuntėjams ir gavėjams. Teismas sprendė, kad vežėjas nepateikė įrodymų, kodėl negalėjo įvykdyti siuntėjo instrukcijų. Vežėjas privalo besąlygiškai vykdyti siuntėjo instrukcijas, ir tik jų negavęs arba jų negavęs per protingą terminą, arba gautų instrukcijų negalėdamas įvykdyti, gali nukrauti krovinį savo nuožiūra. Teismas sprendė, kad „nesant sąlygų, numatytų CMR Konvencijos 14 straipsnio 1 punkte ir 15 straipsnyje, vežėjas neturėjo teisės sulaikyti krovinį CK 4.229 straipsnio ir 6.813 straipsnio 4 dalies pagrindu, nes šalių santykiams iki krovinio iškrovimo taikytinos CMR Konvencijos normos. Byloje nustatytos aplinkybės nesuteikė vežėjui teisės, nevykdant siuntėjo instrukcijos, perduoti krovinį saugoti trečiajam asmeniui (CMR konvencijos 16 straipsnio 2 punktas).“

Taigi, remiantis LAT argumentacija minėtoje byloje, darytina išvada, kad vežėjas visų pirma privalo besąlygiškai vykdyti kroviniu disponuojančio asmens (t.y. krovinio siuntėjo ar krovinio gavėjo) instrukcijas, todėl krovinio sulaikymas, kai kroviniu disponuojanti asmuo duoda priešingas instrukcijas, tarp šalių egzistuojant CMR konvencijos reglamentuotiems teisiniams santykiams nėra galimas. Mat LAT nurodo, kad nesant sąlygų, numatytų CMR Konvencijos 14 straipsnio 1 punkte ir 15 straipsnyje, vežėjas neturėjo teisės sulaikyti krovinį. O vežėjui CMR konvencijos 14 straipsnio 1 punkte ir 15 straipsnyje nurodytais pagrindais pasinaudojus teise iškrauti krovinį disponuojančio kroviniu asmens sąskaita, vežimas laikomas užbaigtu (CMR konvencijos 16 str. 2 p.). Taigi, tokiu atveju tarp šalių tarsi pasibaigia vežimo sutartiniai santykiai, kuriuos reglamentuoja CMR konvencija, ir šalių tarpusavio santykiams pradeda galioti nacionalinė teisė.

Tai kokios tos krovinio sulaikymo taisyklės nacionalinėje teisėje? Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas kelia tokius reikalavimus krovinio (daikto) sulaikymo ir apskritai savigynos teisėms įgyvendinti. Krovinio sulaikymo teisę reikėtų taikyti tik įvertinus sutarties pažeidimo (užmokesčio nemokėjimo) pobūdį, išlaikant savigynos (sulaikymo) ir ginamų pažeistų teisių (teisės į užmokestį ir kitus mokėjimus) proporciją. Šiuo požiūriu svarbus ir daikto sulaikymo teisės nedalumas. Kadangi sulaikyti dalį krovinio negalima, sulaikydamas visą krovinį vežėjas gali peržengti savigynos ribas. Suprantama, vežėjui priklausančio užmokesčio mokėjimo terminas jau turi būti suėjęs, juk krovinio sulaikymu ginama esama (ir jau pažeista) teisė, bet ne būsima teisė į užmokestį.  Reikalavimas užmokesčio, kurį mokėti dar nėra suėjęs terminas, savaime būtų vežimo sutarties pažeidimas, nes vienašališkai keisti sutarties sąlygas yra draudžiama.

Vienoje iš nutarčių, nagrinėdama ne su vežimo santykiais susijusią civilinę bylą, LAT kolegija taip pat konstatavo, kad kreditorius (daikto valdytojas) turi informuoti daikto savininką apie daikto sulaikymą, kad susiformuotų daikto sulaikymo teisiniai santykiai ir kiekviena šių santykių šalis žinotų savo teises ir pareigas. To reikalauja ir sutarčių protingo ir sąžiningo vykdymo principas. Tačiau toje pačioje nutartyje teismas pripažino, jog „ėmusis savigynos įstatymo nenumatytais atvejais, peržengus savigynos leistinas ribas, padaryta žala atlyginama bendraisiais pagrindais. Žala taip pat turi būti atlyginama, jeigu savigyna buvo nesąžininga ir neprotinga arba teisė galėjo būti įgyvendinta kitais būdais, kreipiantis į teismą ir pan.“ (LAT 2008-05-28 nutartyje Nr. 3K-3-257/2008 civilinėje byloje UAB „Ad Locum“ v V.A.).

Kalbant apie sulaikymo teise neteisėtai naudojusio vežėjo atsakomybę, derėtų paminėti ir tai, jog remiantis CMR konvencija vežėjo atsakomybė už instrukcijų nevykdymu padarytus nuostolius nėra ribojama (pvz. 23 str. 3 p. numatytu 8,33 sąlyginių vienetų (SDR) už trūkstamą kilogramą bruto svorio ar tiesioginiais nuostoliais), be to, turėtina omenyje, jog vežėjui praleidus 30 d. terminą nuo sutartos krovinio pristatymo dienos ar 60 d. terminą, kai krovinio pristatymo data nebuvo nustatyta, krovinio gavėjas gali laikyti krovinį prarastu.

Civilinio kodekso 6.813 str. 4 d. prasme, krovinio sulaikymo teise gali pasinaudoti tik vežėjas. Tiek krovinių gabenimo, tiek ir šiuo klausimu formuojamoje teismų praktikoje, skiriamas sutartinis ir faktinis vežėjas, žinomas krovinių vežimo organizatoriaus – ekspeditoriaus statusas. Kyla klausimas, ar realiai krovinio nevaldantis sutartinis vežėjas ar ekspeditorius gali sulaikyti krovinį? Čia atskirties taškas, matyt, būtų pats krovinio perdavimas. Sutartiniam vežėjui ar ekspeditoriui, kuriam patikima vežimo funkcija, yra patikimas ir krovinio valdymas per kitą asmenį (asmenį, kuris turi teisę disponuoti kroviniu), t.y. atsiranda krovinio perdavimo fikcija. Tačiau klausimas, ar, esant krovinio perdavimo fikcijai, sutartinis vežėjas ar ekspeditorius gali pasinaudoti krovinio sulaikymo teise, kol kas lieka atviras.

Dažnai vežėjui perėmus krovinį pervežti atliekamos ir kitos su vežimu susijusios paslaugaus – krovinys sandėliuojamas, saugomas, atliekamos muitinės procedūros, krovinio pakrovimas/iškrovimas ir pan. Analizuojant krovinio sulaikymo galimybę, kai asmeniui nėra patikėta vežimo funkcija ar kai tokia funkcija jau yra pasibaigusi (pvz. kai krovinys dėl instrukcijų vykdymo negalimumo yra iškraunamas ir vežimas CMR konvencijos prasme yra laikomas pasibaigusiu), manytume, jog krovinio sulaikymas yra galimas, tačiau jau ne pagal 6.813 str. 4 d. įtvirtintą vežėjo teisę sulaikyti jam perduotą krovinį, bet bendraisiais daikto sulaikymo pagrindais (CK 4.229 str.).

Krovinio sulaikymas nesuteikia vežėjui pirmenybės patenkinti reikalavimus iš sulaikyto krovinio vertės. Tai ne hipoteka ir net ne turto areštas civilinio proceso normų prasme. Tačiau štai įdomi smulkmena – kreditorius turi pirmumo teisę į sulaikyto daikto duodamus vaisius. Krovinio sulaikymo atveju retenybė, kad krovinys duotų vaisius. Nors, sulaikius gyvų gyvulių krovinį, tarkime, vežtą pagal CMR konvenciją (1 str. 4 p., 17 str. 4 p. f)), vežėjas turėtų teisę pirmiau už kitus kreditorius patenkinti savo reikalavimus iš gyvulių prieaugio. Įdomu ir tai, kad reikalavimai tokiu atveju būtų patenkinti ne nukreipus išieškojimą, bet vežėjui pasilikus sau sulaikyto daikto vaisius (transportuojamų gyvulių prieaugį). Minėta, kad sulaikius krovinį vežėjas būtų atsakingas už jo saugumą. Neturint sąlygų krovinio saugumui užtikrinti, komplikuota būtų sulaikymą įgyvendinti, o pradėtą sulaikymą, matyt, tektų nutraukti prioritetu laikant krovinio kokybės ir saugumo užtikrinimą. Krovinio saugumas tuo pačiu reiškia, kad vežėjas negalėtų sulaikytu kroviniu naudotis, negalėtų disponuoti (išnuomoti, įkeisti, kitaip suvaržyti krovinį). Netinkamas, nesaugus krovinio laikymas, naudojimasis kroviniu, sudarytų pagrindą ir pačiam gavėjui teismine tvarka reikalauti krovinį grąžinti.

Taigi, nacionalinis teisinis krovinio sulaikymo teisės reglamentavimas yra ir jis yra aiškesnis. Na, o norint atsakyti į klausimą dėl tarptautiniu maršrutu gabenamų krovinių sulaikymo teisėtumo, visgi reikėtų sulaukti aiškaus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo precedento byloje, kurioje būtų nagrinėjama vežėjo teisės sulaikyti krovinį ir jo pareigos vykdyti siuntėjo nurodymus ir instrukcijas santykis. Manytume, neigti galimybę taikyti krovinio sulaikymo institutą remiantis vien LAT 2006-03-01 nutartyje Nr. 3K-3-128/2006 civilinėje byloje UAB „Sempeksimas“ v UAB „Vombatas“ pateiktu išaiškinimu nederėtų, kadangi byloje nagrinėtos faktinės aplinkybės buvo daugiau susijusius su vežėjo teise vienašališkai užbaigti pervežimą ir krovinį iškrauti kroviniu disponuojančio asmens sąskaita, o vežėjo vėliau imituotas krovinio sulaikymas buvo atliktas netinkamai, neturint realios ir neginčijamos reikalavimo teisės.

Žymos: , , ,

Ekspeditorių civilinės atsakomybės draudimas

Kaip visuomet, kalendoriniams metams prasidėjus ekspeditoriai draudžia savo civilinę atsakomybę. Asociacijos LINEKA nariams civilinės atsakomybės draudimas yra privalomas. Tokiu būdu asociacijos nariai siekia maksimaliai saugaus verslo. Pasidomėjus siūlomais lietuviškais ekspeditorių civilinės atsakomybės draudimo „produktais“, pasirodė, kad jų nėra tiek daug. Viešai skelbiamos gal tik trys draudimo rūšies taisyklės. Palyginus, transporto (vežėjų) veiklos arba krovinių (turto) draudikų yra keliskart daugiau.

Plačiau

Pažeistų teisių dėl tikrovės neatitinkančios informacijos paviešinimo gynimas

Juridinio asmens dalykinė reputacija pažeidžiama paskleidžiant apie asmenį išgalvotą, pramanytą, netikrą, t.y. tikrovės neatitinkančią, informaciją (duomenis, žinias).

Plačiau

Skolų išieškojimas iš Lietuvos emigrantų

Neretai išvykstantys iš Lietuvos emigrantai po savęs palieka susikaupusias skolas Lietuvos kreditoriams. Tokiu atveju kreditoriai priversti ieškoti priemonių savo skoloms atgauti.

Plačiau
Žemėlapis