Pasišalinimas iš eismo įvykio vietos
Juokaujama, jog automobilio bamperiai tam ir skirti, kad braižytis. Tačiau retas vairuotojas susimąsto, kad nedidelis „pasibraižymas“, jei iš įvykio vietos pasišalinama, gali „kainuoti“ baudą nuo trijų tūkstančių iki keturių tūkstančių litų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo trejų iki penkerių metų.
Administracinėn atsakomybėn traukiama tik už tokį pasišalinimą iš eismo įvykio vietos, kuris pažeidžia Kelių eismo taisykles (toliau – KET). KET numato, kad įvykus eismo įvykiui, be kita ko, privaloma:
– pranešti apie eismo įvykį policijai ir pasilikti eismo įvykio vietoje, jeigu eismo įvykio metu žuvo ar buvo sužeistas žmogus, arba eismo įvykio dalyviai nesutaria dėl eismo įvykio aplinkybių;
– užpildyti eismo įvykio deklaraciją, jeigu eismo įvykio metu nežuvo ir nebuvo sužeistas žmogus, o su eismo įvykiu susiję eismo dalyviai sutaria dėl eismo įvykio aplinkybių.
Nurodytų pareigų neįvykdę asmenys traukiami administracinėn atsakomybėn. Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog atsakomybės priemonių taikymui nėra būtina nustatyti, kad asmens tikslas buvo išvengti administracinės atsakomybės. Taigi, tereikia nustatyti, ar buvo eismo įvykis, ar iškilo pareiga pranešti policijai, ar asmuo pasišalino iš eismo įvykio vietos suvokdamas, kad jis susijęs su eismo įvykiu.
Yra buvę atvejų, kai net ir esant atsakomybėm traukiamų asmenų prisipažinimams dėl pasišalinimo iš eismo įvykio, bylą nagrinėjantys teismai panaikino nutarimus, kuriais paskirtos administracinės nuobaudos. Teismai akcentuodavo, jog byloje esančiuose įrodymuose nėra duomenų apie tai, ar asmenys tuo metu suvokė, kad kliudė kitą automobilį, kad jį galėjo apgadinti. Laikoma, kad pasišalinimas gali būti padaromas tik sąmoningu veikimu, esant tyčiai – suvokus, kad buvo įvykis, kad buvo apgadintas kitas automobilis. Administracinis teisės pažeidimas laikomas padarytu tyčia, jeigu jį padaręs asmuo suprato priešingą teisei savo veikimo arba neveikimo pobūdį, numatė žalingas jo pasekmes ir jų norėjo, arba, nors ir nenorėjo šių pasekmių, bet sąmoningai leido joms kilti. Asmens kaltė (tyčia) gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo suvokė padaręs veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda. Įstatymas numato, kad kaltę turi įrodyti administracinio teisės pažeidimo protokolą surašiusi institucija, o visi neaiškumai traktuojami administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai.
Jei asmuo nepajautė vairuojamu automobiliu sukėlęs eismo įvykį ir nuvažiavo iš įvykio vietos, laikytina, kad jis nesuprato, jog daro teisės pažeidimą. Nenustačius administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens veikoje kaltės dėl pasitraukimo iš įvykio vietos, nėra pagrindo teigti, kad administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo padarė pažeidimą. Konstatuoti tam tikro fakto, tame tarpe ir eismo įvykio, buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Teismų praktikoje akcentuojama, kad pasišalindamas iš eismo įvykio vietos asmuo iš dalies prisiima riziką dėl faktinių aplinkybių nustatymo teisingumo. Savo ruožtu, faktinių aplinkybių nustatymas didele apimtimi yra priklausomas nuo eismo įvykyje dalyvavusios transporto priemonės padėties. Dėl šių aplinkybių yra įtvirtinta eismo įvykio dalyvių pareiga apsaugoti įvykio vietą, iš jos nepasišalinti. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Jeigu asmuo nurodė, kad policijos nekvietė ir iš eismo vietos pasišalino, nes nepastebėjo, kad sukėlė eismo įvykį, dar nereiškia, kad pažeidėjas iš tiesų įvykio nepastebėjo. Todėl tokiose bylose tiriami ne tik liudytojų parodymai, paaiškinimai, bet ir eismo įvykio vietos schemos, techninės apžiūros, defektiniai aktai, apgadinimų lokalizacijos, nuotraukos. Ypač atsižvelgiama į sugadinimo atsiradimo mechanizmą, smūgio garsą, stiprumą, kontakto pobūdį (tęstinis, braukiamasis ar momentinis), apgadinimų dydį, lokalizaciją. Prie reikšmingų aplinkybių gali būti priskirtas ir eismo įvykyje dalyvavusių transporto priemonių dydžio ir svorio skirtumas, meteorologinės sąlygos įvykio metu, paros metas, manevravimo kryptis ir greitis, eismo sąlygos ir vieta, kelio dangos būklė, ar nukentėjusiojo asmens automobilyje buvo įrengta garsinė/vaizdinė signalizacija, ar ji suveikė nuo kontakto su pažeidėjo valdoma transporto priemone. Reikšmingas gali būti ir faktas, ar pažeidėjas įvykio metu buvo apdraudęs savo, kaip vairuotojo, civilinę atsakomybę. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad vairuotojai paprastai pasišalina iš eismo įvykio vietos, kai jų vairuojamas automobilis yra nedraustas, kai vairuoja autotransporto priemones neblaivūs, apgadina brangius automobilius ir pan. Todėl tokie nebylūs įrodymai dažnai paneigia rašytinius bylos dalyvių pareiškimus. Tarkime, jei iš nuotraukų niekaip negalima spręsti apie kokius nors apgadinimus, jų stiprumą, dydį, pobūdį, jos visiškai neinformatyvios, tai duoda pagrindą manyti, kad kontaktas, jeigu jis buvo, galėjo būti labai menkas ir dėl to nejuntamas ir nepastebimas. Tai – svarbi aplinkybė sprendžiant apie administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę dėl pasišalinimo iš eismo įvykio vietos, t.y. sprendžiant ar jis suvokė, suprato, kad kliudė kitą automobilį. Pažymėtina, kad sprendžiant apie galimą kontaktą, reikėtų analizuoti abiejų automobilių nuotraukas. Vieno iš automobilių nuotraukos, nesant kitų įrodymų, akivaizdžiai patvirtinančių buvus kontaktą, negali įrodyti, jog buvo susidūrimas. Apgadinto automobilio nuotraukos, o taip pat kiti dokumentai (žalos apskaičiavimas, defektiniai aktai ir kt.) kuriose užfiksuoti apgadinimai, taip pat leidžia daryti išvadą apie pažeidimo pavojingumą, kas yra aktualu sprendžiant dėl nuobaudos dydžio.
Sprendžiant apie asmens kaltę, reikšmingas ir jo elgesys po eismo įvykio. Jei eismo įvykį sukėlęs asmuo po kurio laiko grįžo į eismo įvykio vietą, tikėtina, kad jis nesuvokė atsitrenkęs. Priešingu atveju jis greičiausiai būtų negrįžęs – juk daug paprasčiau identifikuoti eismo įvykyje dalyvavusias transporto priemones, kai šios yra netoliese, galima pastebėti apgadinimus, palyginti jų lokalizaciją, kitos transporto priemonės kėbulo dažų likučius ir pan. Tą patį galima pasakyti ir apie asmenį, kuris po kontakto automobilį pastatė toje pačiose stovėjimo aikštelėje, nesistengė jo paslėpti ar užmaskuoti apgadinimus. Tuo tarpu, jei asmuo už apgadintos transporto priemonės valytuvo palieka raštelį su telefono numeriu, įrodyti, kad vairuotojas nepajautė kontakto – neįmanoma. Pasitaiko ir tokių atvejų, kai asmenys atsakomybės bando išvengti motyvuodami, kad jiems buvo grasinta susidorojimu. Teismai tokiais atvejais teisingai pažymi, kad policijai apie eismo įvykį galima pranešti telefonu ar tiesiog nuvykus į policiją.
Sprendžiant dėl asmens kaltės reikšmingos ir eismo įvykyje dalyvavusių transporto priemonių savybės. Skirtingo sunkumo apgadinimus gali lemti medžiagų, iš kurių pagamintos kontakte dalyvavusios kėbulo dalys, storis, stiprumas, pvz. plona skarda ir plastmasė. Nauji automobiliai būdingai pasižymi gera garso izoliacija, dėl kurios objektyviai gali nesigirdėti nestipraus stuktelėjimo metu atsiradęs garsas. Ypač, jei salone groja muzika. Žinoma, tokias aplinkybes reikia įrodyti.
Teismų praktikoje akcentuojama, kad administracinės nuobaudos tikslas būtent ir yra sukelti neigiamų pasekmių asmeniui, kuriam taikoma sankcija už teisės pažeidimo įvykdymą. Tuo siekiama prevencijos tikslų. Todėl bet kurios įstatyme numatytos administracinės nuobaudos paskyrimas neišvengiamai sukelia tam tikras neigiamas pasekmes administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui, tačiau vien tai negali būti vertinama kaip pagrindas ją švelninti. Visgi, tam tikrais atvejais sankcija išvis neskiriama arba skiriama švelnesnė, nei įstatyme numatyta minimali – piniginė bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu – sankcija. Pažymima, kad atsakomybė gali būti švelninama tik ypatingais, išimtiniais atvejais, kai nustatomas kompleksas faktinių duomenų, bylojančių asmens, kurio atžvilgiu taikomos administracinio poveikio priemonės, naudai. Paprastai vertinamas veikos faktinis pavojingumas, materialinės žalos dydis, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens charakteristika, ankstesnis baustumas, asmenybė, sveikatos būklė, specialieji poreikiai, susiję su teise vairuoti bei galimos pasekmės administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens darbinei veiklai, pragyvenimo šaltiniui. Primintina, kad tokiais atvejais būtina įrodyti kompleksą priežasčių. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad net tada, kai pažeidimą padariusio asmens pareigos yra tiesiogiai susijusios su transporto priemonės vairavimu, o darbinės pajamos yra pažeidimą padariusio asmens pagrindinis pragyvenimo šaltinis, negali būti pripažįstama išimtine aplinkybe, suteikiančia prioritetą svarstant administracinės atsakomybės švelninimą. Taip yra todėl, kad įstatymas aukščiau iškelia visuomenės interesą užtikrinti nepriekaištingą teisės aktų laikymąsi ir visuomenės saugumą, o ne asmens, įvykdžiusio teisės pažeidimą, asmeninį ar jo šeimos interesą išvengti neigiamų pasekmių ir nepatogumų, susijusių su įvykdytu pažeidimu. Teismai laikosi pozicijos, kad pažeidėjas, žinodamas darbo pobūdį ir kitas aplinkybes, dėl ko jam reikalinga naudotis teise vairuoti transporto priemones, privalo suprasti, kad pasišalinimas iš įvykio vietos sukels jam neigiamas pasekmes. Tik nustatę, kad minimalios baudos skyrimas pažeistų teisingumo ir protingumo kriterijus, būtų akivaizdžiai per griežta priemonė nubaudimo, auklėjimo tikslams pasiekti, teismai gali taikyti švelnesnę sankciją – mažesnę nei minimali piniginę baudą ar neatimti teisės vairuoti transporto priemonę. Atsižvelgiama ir į atsakomybę sunkinančias bei lengvinančias aplinkybes. Tačiau šios aplinkybės reikšmingos tik parenkant administracinę nuobaudą sankcijos ribose.
Žinotina, jog eismo įvykiu laikomi ne tik atvejai, kai automobiliu apgadinama viena ar daugiau transporto priemonių, bet ir situacijos, kai žalos padaroma statiniams, kroviniams, keliams, kelių įrenginiams ar bet kokiam kitam įvykio vietoje buvusiam turtui. Tai gali būti padaroma kelyje, viešose arba privačiose teritorijose. Esminis kriterijus – žalos judančia transporto priemone padaroma kitų asmenų turtui. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad jei žalos padaryta tik teisėtai valdomai transporto priemonei ar kaltininkui priklausančiam turtui, nėra pareigos pranešti apie įvykį policijai. Už pasišalinimą iš tokio įvykio vietos administracinėn atsakomybėn netraukiama.
