Skolų rizikos mažinimo strategija
Pasaulį krečiant finansų krizei, ne išimtis ir Baltijos valstybės, vis dramatiškiau susiduriančios su ekonominiais sunkumais. Nors Lietuvos ekonomikos augimo prognozės lyginant su Baltijos kaimynėmis šiais metais ir atrodo geriausiai, tačiau ekspertų nuomone Lietuvos ekonomika dar kelis artimiausius metus balansuos ties „kieto nusileidimo” riba, kai BVP metinis procentinis prieaugis neviršys 3 proc.
Ženkliai mažėjantys vartotojų lūkesčiai ir jų perkamoji galia, rekordiniai infliacijos rodikliai, augančios energijos kainos bei griežtėjantis kreditavimas ekspertų nuomone bus lemiantys veiksniai, sąlygosiantys sunkią įmonių finansinę padėtį ir jų galimybes išsilaikyti smunkančioje rinkoje.
Vėstančios ekonomikos neišvengiamas palydovas – augančios skolininkų bei bankrutuojančių įmonių gretos. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto valdymo departamento prie Ūkio ministerijos duomenimis 2008 m. sausio – birželio mėn. bankroto procesai pradėti 420 įmonių – 33,3 proc. daugiau nei praėjusių metų pirmąjį pusmetį. Neišieškomų skolų skaičius neoficialiais duomenimis taip pat sparčiai auga.
Mažėjant įmonių apyvartinėms lėšoms, įmonės vis dažniau susiduria su skolininkų mokumo problema – delsimu laiku atsiskaityti už parduotas prekes ar suteiktas paslaugas. Verslui šioje situacijoje reikšmingi tampa ne tik sėkmingi (prekių, paslaugų, darbų) pardavimai, bet ir užmokesčio už juos susigrąžinimo procesas, vadinamas „skolų administravimu”.
Skolų administravimas susideda iš dviejų esminių etapų – skolų prevencijos ir skolų išieškojimo. Skolų prevenciją apima visuma priemonių, padedančių išvengti ilgalaikių skolų atsiradimo arba šią verslo riziką perkeliančių ant trečiųjų asmenų pečių. Efektyviausia ir pigiausia jų, žinoma, tinkama verslo partnerių atranka ir tikslus teisinių santykių su jais nusistatymas. Atsižvelgiant į sutarties pobūdį ir esmę, sutarties įvykdymas gali būti užtikrinamas nustatant netesybas, rankpinigius, laidavimą, garantiją, įkeitimą ar hipoteką. Šios priemonės nors ir padeda ženkliai sumažinti skolų riziką, tačiau dažnai vien jų neužtenka. Siekiant išvengti įsisenėjusių skolininkų, reikėtų dar prieš jų atsiradimą turėti skolų riziką mažinančią strategiją. Vienas populiariausių būdų – skolų išieškojimo funkciją perduoti trečiajam asmeniui profesionalui, kuris ne tik atlieka tiesioginį skolų surinkimą, bet dažnai veikia ir kaip prevencinė priemonė. Potencialūs skolininkai, matydami, jog kreditoriaus skolų administravimu užsiima profesionalas, supranta delsimo pasekmes ir stengiasi atsiskaityti kuo greičiau.
Skolų prevencinėmis priemonėmis taip pat galėtume vadinti ir faktoringo be regreso teisės bei kreditų draudimo paslaugas. Faktoringo be regreso teisės rūšis suprantama kaip atlygintinų paslaugų visuma, pagrįsta piniginio reikalavimo (debitorinio įsiskolinimo) perdavimu faktoringo bendrovei, kuri finansuoja faktoriaus už parduodamas prekes, atliktus darbus ar paslaugas klientams pateikiamas sąskaitas (dažniausiai tik iš dalies – iki 90 proc.), jas administruoja ir prisiima jų neapmokėjimo riziką. Faktoringo paslauga įmonėms naudinga ir kaip apyvartinių lėšų finansavimo būdas. Kreditų draudimas – tai draudimo rūšis, kuriuo draudžiamas skolininkų mokumas, t.y. draudikas skolininko nemokumo atveju įsipareigoja padengti skolininko neapmokėtas sumas. Tačiau šios priemonės tinka toli gražu ne visais atvejais. Tiek faktoringo paslaugas teikiantys bankai, tiek kreditų draudimo bendrovės skolų negrąžinimo riziką savo atžvilgiu siekia susimažinti iki minimumo, todėl skolų riziką prisiima tik konkrečių pirkėjų (potencialių skolininkų) atžvilgiu, prieš tai įdėmiai įvertinę jų mokumo galimybes ir kiekvienam iš jų suteikę kredito limitą. Taigi, minėtos skolų rizikos valdymo priemonės yra skirtos daugiau didelių klientų atžvilgiu ir visiškai netinka mažmenine prekyba ar paslaugų teikimu užsiimančioms įmonėms. Be to, šios priemonės negali būti pritaikytos skolai jau susidarius ar esant pakankamai realiai skolos atsiradimo galimybei.
Mažiau žinomi, tačiau ne ką mažiau veiksmingi būdai mažinti kredito ir tuo pačiu skolų riziką, galėtų būti dokumentinis akredityvas bei dokumentinis inkaso. Šios, su specialia atsiskaitymo tvarka susijusios, kredito rizikos mažinimo priemonės labiau populiarios tarptautinėje prekyboje.
Skolų rizikos mažinimo strategija neatsiejamai susijusi su skolų išieškojimu. Nuo susidūrimo su skolininkais neapsaugo net ir pati sėkmingiausia skolų prevencija, nes dažnai prasidėjus skolų grandininei reakcijai (kai vienos įmonės uždelstas mokėjimas ar, dar blogiau, bankrotas tampa kitos įmonės skolos priežastimi) nemokiais gali tapti net ir patys patikimiausi verslo partneriai. Tokiu atveju sėkmingas skolų išieškojimas yra gyvybiškai būtina priemonė spręsti apyvartinių lėšų mažėjimo problemą. Dažniausiai net ir minėtas kredito draudimo ar faktoringo paslaugas teikiantys tretieji asmenys, skolininkų riziką klientui apdraudžia tik iš dalies, kad visų pirma pats kreditorius būtų suinteresuotas skolų iš verslo partnerių susirinkimu ar bent jau tinkama partnerių atranka.
Skolų administravimą teikiančių įmonių paslaugos Lietuvos mastu tapo populiarios dar ankstesnės „Rusijos” krizės metu. Pagyvėjimas šioje rinkoje, be abejo, jaučiamas ir dabar. Dėl menkai pasiteisinančių skolos išieškojimo priemonių bendrovės lygmeniu, vis dažniau verslininkai skolų išieškojimo funkciją perleidžia šios srities profesionalams – advokatų kontoroms, teisinėms įmonėms ar skolų išieškojimo bendrovėms. Pagrindinė to priežastis – besispecializuojančios šioje srityje advokatų kontoros ir įmonės turi daugiau skolos išieškojimo būdų bei įrankių: nuo taikaus priminimo apie atsiradusį įsiskolinimą, susirašinėjimo su skolininku ar susitarimo dėl skolos grąžinimo terminų (grafiko) išdėstymo, užtikrinant šio susitarimo įvykdymą trečiųjų asmenų laidavimu ar skolininko turto įkeitimu, iki skolininko reikalavimų į trečiuosius asmenis perėmimo, netiesioginių ieškinių skolininko skolininkams pareiškimo, skolininko padavimo į teismą, bankroto bylos iškėlimo ar skolos išieškojimo iš nesąžiningų skolininko bendrovės dalyvių ar vadovo.
Neutralaus kreditoriaus atstovo įsikišimas administruojant skolą naudingas ir kitu aspektu -tiesioginis skolininko spaudimas dažnai sugadina konstruktyvius verslo santykius tarp skolininko ir kreditoriaus. Tuo tarpu skolą administruojanti bendrovė gali pasiteisinti tuo, kad dirba savo darbą. Pažymėtina ir tai, kad neretai, ypač mažesnėse įmonėse, dėl įsisenėjusios skolos priešingose barikadų pusėse būna priversti bendrauti tie patys vadybininkai, kurie per ilgametį įmonių bendradarbiavimą susibičiuliauja, todėl „priminimo” rezultatyvumas nėra didelis. Tiesiog sugaištamas darbuotojo laikas, kurį jis galėtų tinkamiau išnaudoti atlikdamas savo darbines funkcijas, o skolų administravimas pereina į aukštesnį įmonės valdymo lygmenį – dėl skolos bendrauja įmonių vadovai. Tačiau, jei skolininko finansinė padėtis nėra gera, tiesioginis vadovų bendravimas taip pat lieka bevaisis.
Tikslus skolų išieškojimo priemonių parinkimas – teisingo atstovavimo vadovaujamai įmonei rodiklis. Neteisingai ar ne laiku panaudota priemonė, nutraukta sutartis ar neišieškota skola gali neigiamai atsiliepti bendrovės finansinei padėčiai ir pats kreditorius skolų grandinėje gali užimti jau nebe kreditoriaus, o nemokaus skolininko vaidmenį… Tokiu atveju kaltė dėl blogo įmonės veiklos organizavimo tenka tiesiogiai už bendrovės veiklos organizavimą atsakingam vadovui. Bendrovės vadovui keliami aukštesni veiklos ir atsakomybės standartai. Todėl, jei bendrovės vadovo sudaromi sandoriai nepagrįstai viršija protingą ūkinę riziką ir yra akivaizdžiai įmonei nenaudingi, įmonės akcininkai iš vadovo gali pareikalauti ir materialinės vadovo atsakomybės. Atkreiptinas įmonių, kurios susiduria su mokumo problemomis, vadovų dėmesys ir į tai, kad nuo šių metų liepos 1 d. įsigaliojusios naujos Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo redakcijos 8 str. 4 d. įmonės vadovui (ar kitiems dėl to atsakingiems asmenims) numato pareigą įmonės kreditoriams atlyginti žalą, atsiradusią dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo.
Pagrindinė taisyklė skolų išieškojimo procese – neleisti skolai įsisenėti. Žvelgiant į situaciją iš skolininko pozicijų, kreditoriai visada yra skirstomi į svarbius, su kuriais atsiskaityti būtina nedelsiant, nes kitu atveju sustotų įmonės vykdoma veikla (tarkime atsiskaitymas su tiekėjais), į ne tokius svarbius, kurie aktyviai siekia skolą susigrąžinti, ir į tuos, kurie „gali palaukti” ir laukia. Skolos įsisenėjimas galiausiai tampa ne tik ekonomine problema, bet ir psichologine – kuo senesnė skola, tuo sunkiau skolininkui ją grąžinti. Be to, kilus ginčui dėl piniginio reikalavimo, praėjus nuo pardavimo daugiau laiko, sunkiau rinkti įrodymus, pasimiršta kai kurios svarbios aplinkybės, keičiasi darbuotojai, atsakingi už skolos „prižiūrėjimą” įmonės viduje, baigiasi pretenzijoms skirtas laikotarpis ar galiausiai sueina ieškinio senatis (atkreiptinas dėmesys, kad reikalavimams dėl netesybų (baudų, delspinigių) išieškojimo taikomas sutrumpintas – 6 mėn. senaties terminas). Tačiau svarbiausia yra tai, kad delsiant imtis „griežtesnių” skolos susigrąžinimo priemonių, dažnai sulaukiama visiško skolininko nemokumo bei bankroto.
Taigi, teisingas skolų administravimo strategijos parinkimas – tai dalis viso įmonės verslo sėkmės, o šios dalies reikšmė „vėstančioje” ekonomikoje ženkliai išauga. Dėl šios priežasties įmonių vadovai turėtų atkreipti dėmesį tiek į skolų prevencijos priemones – peržiūrėti su klientais sudaromas sutartis, aiškiai nustatant sutarties įvykdymo terminus, atsiskaitymo sąlygas, piniginės prievolės užtikrinimo būdus, tiek protingai pasirinkti skolų administravimo partnerius.