Sutarčių nutraukimas ir Nuomos sutarties nutraukimas

Dauguma verslininkų, atsižvelgdami į susiklosčiusią ekonominę padėtį, mažina patiriamas išlaidas. Paprastai nemažą išlaidų dalį sudaro užmokestis už nuomojamas patalpas, lizinguojamų transporto priemonių ar įrangos įmokos, taip pat išlaidos telekomunikacijų ar mobiliojo (judriojo) ryšio, mokymo, konsultacinių paslaugų, teritorijos ir patalpų valymo ar kitoms atlygintinoms paslaugoms.

Dėl to daugelis apsvarsto galimybę ekonominio pakilimo metu sudarytas sutartis peržiūrėti ar netgi nutraukti, tačiau ne kiekvienu atveju tai padaryti yra paprasta.

Nagrinėjant sutarčių dėl patalpų nuomos nutraukimo atvejus, pažymėtina, jog praktikoje dažniausiai sudaromos terminuotos nuomos sutartys, kurių nutraukimo galimybė šiandieninėmis sąlygomis išties yra pakankamai ribota.

Priešingai nei neterminuotos sutartys, kurias galima nutraukti nenurodžius nutraukimo pagrindo ir įspėjus bent prieš tris mėnesius (jeigu nuomojamas nekilnojamas daiktas), terminuotą sutartį nuomininkas gali nutraukti tik CK 6.498 str. nurodytais atvejais ir tvarka, jeigu nuomos sutartimi šalys nesusitarė kitaip.

Nurodytas CK straipsnis suteikia nuomininkui teisę pareikšti teisme reikalavimą nutraukti nuomos sutartį prieš terminą, jeigu nuomotojas nevykdo iš nuomos teisinių santykių kylančių pareigų, kurių nevykdymas traktuotinas kaip esminis sutarties pažeidimas, pvz., kai nuomotojas kliudo naudotis patalpomis pagal jų paskirtį ar perduotos patalpos yra su trūkumais ir pan.

Nuomos sutarties nutraukimas

Nuomininkas, pageidaujantis nutraukti terminuotą nuomos sutartį, turėtų įvertinti ir sutartyje numatytas galimybes. Kartais šalys susitaria dėl nuostatų, leidžiančių sutartį nutraukti ir nesant kitos šalies kaltės ar numatančių kitokius sutarties nutraukimo pagrindus, nei numatyti CK. Tačiau tokių nuostatų sutartyje nesant, nuomininkui belieka vadovautis CK įtvirtintomis taisyklėmis.

Pabrėžtina, kad nuomininkui nederėtų neprotingai plačiai interpretuoti įstatyme ar sutartyje numatytų pagrindų sutarčiai anksčiau termino nutraukti. Pasitaiko atvejų, kai konkrečius nuomotojo veiksmus bandoma „pakišti” po sutarties pažeidimu ir reikalauti sutartį nutraukti prieš terminą. Tokiam ginčui pasiekus teismą, nuomininkas turėtų įrodyti ne tik pažeidimo, numatyto įstatyme ar sutartyje, faktą, bet ir tai, jog pažeidimo būta esminio. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – LAT) yra išaiškinęs, kad: „Nutraukimo pagrindai turi būti realūs, jų tikrumas įrodytas, ir jie turėtų reikšti, kad sutarties tolesnis galiojimas sukeltų nukentėjusiai šaliai sutarties sudarymo metu nenumatytus turtinio ar asmeninio pobūdžio didelius praradimus <…> Vien tik formalus sutarties esminių nuostatų pažeidimas, jeigu neatsiranda neigiamų pasekmių (žalos) nukentėjusiai šaliai, paprastai leidžia daryti išvadą, kad nebuvo esminio sutarties pažeidimo, o nukentėjusios šalies rėmimasis tokia aplinkybe vienašališkai nutraukiant sutartį reiškia bandymą įrodyti tariamą ar apsimestinį sutarties nutraukimo pagrindą”.

Jeigu nėra CK ir/ar sutartyje numatytų pagrindų nuomos sutarčiai nutraukti, nuomininkui belieka kreiptis į nuomotoją su pasiūlymu dėl nuomos sutarties nutraukimo ir derėtis dėl kompromisinių sutarties nutraukimo sąlygų. Nuomininkui nuomos sutartį nutraukus be pagrindo, nuomotojas visada gali kreiptis į teismą ir ginčyti sutarties nutraukimo pagrįstumą, o taip pat prašyti priteisti nuostolių, patirtų dėl nepagrįsto sutarties nutraukimo, atlyginimą.

Nuomininkui nepavykus susitarti su nuomotoju dėl nuomos sutarties nutraukimo anksčiau termino, svarstytina galimybė kreiptis į jį dėl sutarties pakeitimo. Tokią teisę numato CK 6.204 str., reglamentuojantis sutarčių vykdymą tais atvejais, kai vienai šaliai įvykdyti sutartį tampa sudėtingiau negu kitai šaliai. Pagal nurodytą normą, sutarties vykdymo suvaržymu laikomos aplinkybės, atitinkančios CK numatytus kriterijus, kurios iš esmės pakeičia sutartinių prievolių pusiausvyrą, t.y. arba iš esmės padidėja įvykdymo kaina, arba iš esmės sumažėja gaunamas įvykdymas. Formaliai atrodytų, kad nuomininkas, mokantis didesnį mokestį už nuomą nei vyraujančios nuomos kainos, neturi pagrindo prašyti nuomotoją nuomos mokestį pakeisti. Viena vertus, nuomininkas terminuotą nuomos sutartį sudarė veikdamas savo rizika ir savo interesų naudai. Užsitikrindamas, kad už nuomojamas patalpas ilgą laiką bus mokamas fiksuoto dydžio nuomos mokestis, jis galėjo įvertinti riziką, kad nuomos kainos gali kristi. Kita vertus, viso pasaulio ekonomiką supurtęs šokas yra toks veiksnys, kurio niekas nenumatė ir į kurį negalima neatsižvelgti. O reikalavimas nuomininką ir toliau mokėti nepagrįstai didelį nuomos mokestį prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. LAT panašių bylų dar nenagrinėjo, todėl vienareikšmiškai atsakyti, ar tokio pobūdžio aplinkybių pasikeitimas yra pagrindas kreiptis į kitą šalį dėl sutarties pakeitimo, šiandien negalima.

Transporto srityje dirbančioms įmonėms ne ką mažiau svarbūs yra ir lizingo sutartimis prisiimti įsipareigojimai, kadangi didžioji dalis naujo autoūkio yra lizinguojama. Deja, su finansiniais sunkumais susiduriantiems transportininkams CK nustatytas lizingo sutarties teisinis reglamentavimas taip pat nėra palankus. Be to, turint omenyje, kad lizingo sutarties šalimi iš kitos pusės dažniausiai yra didelius finansinius ir teisinius pajėgumus turinčios kredito įstaigos, dažnai lizingo sutartyse lizingo gavėjas „laisva valia” prisiima ir papildomus įsipareigojimus.

Iškart atkreiptinas dėmesys, kad lizingo gavėjui įstatymas nustato vienintelį atvejį, kada jis gali vienašališkai nesikreipdamas į teismą nutraukti sutartį – kai daiktas nėra perduotas lizingo gavėjui dėl lizingo bendrovės kaltės. Dėl tos pačios priežasties lizingo gavėjas gali sustabdyti ir lizingo įmokų mokėjimą, tačiau tokie atvejai yra ypatingai reti. Bendra taisyklė yra ta, kad lizingo bendrovė neatsako ir už perduoto lizingo gavėjui daikto trūkumus, nebent daikto pardavėją pasirenka pati lizingo bendrovė. Taigi transporto įmonė negali sustabdyti lizingo įmokų mokėjimo dėl įgytų nekilnojamojo turto ar transporto priemonių trūkumų. Kadangi lizingo bendrovė neatsako už sutarties dalyko kokybę, lizingo gavėjas tuo pagrindu negali vienašališkai nutraukti lizingo sutarties. Toks bandymas būtų kvalifikuojamas kaip esminis sutarties pažeidimas.

Tuo tarpu lizingo gavėjui laiku nevykdant savo finansinių įsipareigojimų, lizingo bendrovė (pareikalavusi per protingą terminą pašalinti sutarties pažeidimus) turi teisę vienašališkai nutraukti lizingo sutartį.

Nutraukus lizingo sutartį, sumokėtos lizingo įmokos lizingo gavėjui negrąžinamos, o lizinguotas turtas atitenka lizingo bendrovei. Tokias teisines pasekmes lemia tai, kad lizingo sutartis savo prigimtimi yra nuomos sutartis, pagal kurią lizingo bendrovė suteikia lizingo gavėjui daiktą (patalpas, transporto priemones ar kt.) valdyti ir naudotis verslo tikslais už užmokestį. Sąlyga, kad sumokėjus visą lizingo sutartyje numatytą kainą daiktas pereis lizingo gavėjui nuosavybės teise, yra papildoma nuomos sutarties sąlyga, skirianti finansinę nuomą nuo kitų nuomos rūšių. Todėl teismų praktikoje pripažįstama, jog lizingo gavėjo pareiga sumokėti nustatyto dydžio periodines įmokas bei kitus priklausančius mokėjimus (delspinigius, baudas) ir pareiga grąžinti lizingo objektą yra visiškai skirtingos prievolės, kurių neįvykdymas sukelia skirtingus teisinius padarinius. Tai reiškia, jog lizingo gavėjui neįvykdžius pareigos sumokėti lizingo davėjui visus pagal sutartį priklausančius mokėjimus, šios pareigos negali pašalinti kitos prievolės įvykdymas – lizingo objekto grąžinimas.

Tačiau tiek teoriškai, tiek praktiškai yra įmanomos situacijos, kai grąžinto daikto likutinė vertė yra daug didesnė nei pagal mokėjimo grafiką nesumokėtos likusio įmokos (įskaitant palūkanas), o CK 6.574 str. numato, jog lizingo davėjas po daikto grąžinimo iš lizingo gavėjo turi teisę reikalauti atlyginti tokio dydžio nuostolius, kad jie lizingo bendrovę grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį. Pavyzdžiui, lizingo sutartį nutraukus, kai lizingo gavėjas lizingo bendrovei jau yra sumokėjęs didžiąją dalį įmokų, dažniausiai grąžinamas daiktas yra daug vertingesnis nei likusios kelių mėnesių įmokos, todėl manytina, jog tokiu atveju šalių grąžinimas į tokią padėtį, kokia būtų buvusi tinkamai įvykdžius sutartį, galėtų vykti ir atvirkštine tvarka, t.y. lizingo gavėjas galėtų reikalauti iš lizingo bendrovės grąžinti papildomą naudą, gautą atgavus lizinguotą daiktą. Deja, bent jau Lietuvos apeliacinio teismo praktika šiuo klausimu formuojama kita linkme, naudingesne lizingo bendrovėms.

Sunkmečiu tenka peržiūrėti ir kitas sudarytas sutartis: tarpininkavimo, personalo mokymo, konsultacinių paslaugų, telekomunikacijų ar mobiliojo (judriojo) ryšio, teritorijos ir patalpų valymo ir dauguma kitų, kurios priskiriamos atlygintinų paslaugų sutarčių kategorijai.

Šių sutarčių vienašalis nutraukimas yra kur kas paprastesnis, o nutraukimo pasekmės mažiau skaudžios. CK nustato, jog tiek vykdant, tiek ir nutraukiant tokias sutartis, būtina vadovautis kliento interesų prioriteto principu. Atlygintinų paslaugų sutarties vienašališką nutraukimą reglamentuoja specialioji teisės norma (CK 6.721 str. 1 d.), pagal kurią klientas turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį, nepasydamas to, kad paslaugų teikėjas jau pradėjo ją vykdyti. Kliento teisė atsisakyti bet kuriuo momentu nuo teikiamų paslaugų aiškinama tuo, kad paslaugos gali būti teikiamos tik esant kliento sutikimui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą pažymėjęs, jog paslaugos gavėjo teisė vienašališkai nutraukti paslaugų sutartį yra viena iš paslaugos gavėjo interesų apsaugos garantijų. Ši paslaugos gavėjo (užsakovo, paciento, kliento, abonento ir pan.) teisė yra besąlyginė, ji negali būti siejama su tam tikrų aplinkybių buvimu (pvz., teisinis ar ekonominis paslaugos gavėjo apsisprendimo nutraukti sutartį pagrįstumas ar pan.), ji nepriklauso nuo to, ar paslaugos gavėjas yra fizinis asmuo, ar įmonė.

Minėta specialioji įstatymo norma viso labo numato kliento pareigą, vienašališkai nutraukus atlygintinų paslaugų sutartį, sumokėti paslaugų kainos dalį, proporcingą suteiktoms paslaugoms, t.y. už tas paslaugas, kurios yra faktiškai suteiktos, ir atlyginti protingas išlaidas, kurias turėjo paslaugų teikėjas, norėdamas įvykdyti sutartį, t.y. paslaugų teikėjas gali reikalauti tik tiesioginių nuostolių atlyginimo.

Dažnai pasitaiko, kad sudarant sutartį paslaugų teikėjas suteikia nuolaidas paslaugoms ar įrangai, kurios pagalba vėliau bus teikiamos paslaugos. Tačiau netgi tokioje situacijoje paslaugų gavėjui nutraukus sutartį, suteiktos nuolaidos dažnai negali būti pripažįstamos paslaugų teikėjo nuostoliais ir išreikalaujamos, jeigu jos gali būti priskiriamos galutinei teikiamų paslaugų kainai.

Pažymėtina ir tai, kad paslaugų teikėjai sutartyse nustato netesybas už vienašališką sutarčių nutraukimą. Tačiau pernelyg didelės netesybos tiesiog neatitinka kliento interesų prioriteto principo. Nedidelės netesybos už sutarties vienašališką nutraukimą galėtų būti priteisiamos, jeigu jos neviršytų paslaugų teikėjo nuostolių dėl sutarties nutraukimo – išlaidų, kuriaspaslaugų teikėjas padarė norėdamas įvykdyti sutartį iki pranešimo apie sutarties nutraukimą gavimo. Sutartinės netesybos negali būti siejamos su negautomis pajamomis (netiesioginiais nuostoliais), kurias būtų gavęs paslaugų teikėjas, jei paslaugų gavėjas būtų vykdęs sutartį.

Taigi, atvėsus ekonomikai ir rinkoje atsiradus galimybėms derėtis dėl naujų sutarčių sąlygų (ypač kainos), derėtų įdėmiai apsvarstyti visus už ir prieš dėl sutarčių nutraukimo bei nepamiršti, jog nepagrįstas ar netinkamas sutarties nutraukimas gali atnešti daugiau žalos nei naudos.

Žymos: , , ,

Psichologinis smurtas ir priekabiavimas darbe (mobingas)

Nuo 2022 m. lapkričio 1 d. darbdaviui, įgyvendinant DK 30 str. normas atsirado nauja pareiga imtis visų būtinų priemonių smurto ir priekabiavimo prevencijai darbo vietoje užtikrinti, ypatingą dėmesį skiriant numatytų prevencijos priemonių įgyvendinimo kontrolei ir jų veiksmingumui.

Plačiau

Ginčo teismingumas tarptautinio krovinio vežimo atveju (CMR kovencija v. Reglamentas „Briuselis Ibis“)

Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2024-09-05 priėmė transportininkams svarbią nutartį, kurioje paaiškino, jog esant tarptautinio vežimo sutartiniams santykiams sprendžiant dėl ginčo teismingumo ne visais atvejais gali būti taikomos CMR konvencijoje numatytos teismingumo taisyklės.

Plačiau

Šeimos ir sutuoktinio paveldėjimo teisė

Šeimos ir paveldėjimo teisė apima vedybų, skyrybų, santuokoje įgyto turto padalijimo ir santuokos nutraukimo teisinių pasekmių sutartis bei klausimus dėl mirusio asmens palikto turto paveldėjimo. Mes padedame paruošti, sudaryti ir įregistruoti tokias sutartis. Konsultuojame savo klientus visais šeimos ir paveldėjimo teisės klausimais. Kokiais šeimos ir sutuoktinio paveldėjimo teisės klausimais suteiksime jums konsultacijas? Planuojant sudaryti santuoką […]

Plačiau
Žemėlapis