Įskaitymas kaip tarpusavio prievolių pabaiga pagal LR Civilinį kodeksą
Pastebime, jog kontoros klientai, verslo bendrovės dažnai praktikuoja tarpusavio prievolių įskaitymą, kaip prievolių pasibaigimo būdą. Šį būdą itin mėgsta įmonių finansininkai (buhalteriai), kontroliuojantys įmonės finansinius įsipareigojimus.
Įskaitymo pagrindas
Tam, kad prievolė pasibaigtų įskaitymu, pakanka vienos šalies valios, apie kurią turi būti pranešta kitai šaliai. Kitos šalies pozicija šiuo klausimu neturi reikšmės, atsiranda teisinės pasekmės – prievolės pabaiga. Todėl įskaitymas – vienašalis sandoris, kuriam pakanka vienos prievolės šalies valios (ir jos išraiškos – pareiškimo apie įskaitymą). Šiuo vienašaliu sandoriu, pakeičiami ar nutraukiami prievoliniai teisiniai santykiai tarp kreditoriaus ir skolininko. Jeigu šalys pasirašo skolų suderinimo aktą, laikytina, kad pareiškimas apie įskaitymą ir kitos šalies informavimas apie įskaitymo faktą sutampa – abiejų šalių prievolės pasibaigia nuo tokio akto pasirašymo momento.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.130 str. nuostatomis, galima teigti, kad prievolė baigėsi įskaitymu – įskaitytas priešpriešinis vienarūšis reikalavimas, kurio terminas suėjęs (arba kurio terminas nenurodytas, ar apibūdintas pagal pareikalavimo momentą).
Šalys, norinčios įskaityti savo prievoles, turi konstatuoti (įvykdyti) šias pagrindines sąlygas:
- kreditoriaus ir skolininko reikalavimai turi būti priešpriešiniai, tai yra kreditorius turi būti skolininkas skolininko atžvilgiu, o skolininkas kreditoriumi kreditoriaus atžvilgiu;
- pagal kiekvieną reikalavimą turi būti suėjęs terminas (arba reikalavimo terminas nenurodytas, ar apibrėžtas pareikalavimo momentu).
- priešpriešiniai reikalavimai turi būti vienarūšiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) civilinėje byloje Nr. 3K-3-699/2002 m. yra pasisakęs: „sąvoka “vienarūšiai reikalavimai” yra taikytina ne prievolės rūšiai, o prievolės objektui. Todėl nėra jokių kliūčių įskaityti piniginių reikalavimų, kurie atsirado iš skirtingų sutarčių, arba iš sutarties, iš vienos pusės, ir nesutartinės prievolės, iš kitos”. Vadinasi, negalima įskaityti, kai vienos šalies prievolės dalykas yra pareiga, sumokėti pinigus, o kitos šalies – suteikti paslaugas. Bet nėra jokių kliūčių įskaityti piniginių reikalavimų, kilusių iš skirtingų teisinių pagrindų. Tai reikštų, kad galima įskaityti reikalavimus, kurie atsirado iš sutarčių arba iš sutarties, iš vienos šalies, ir nesutartinės prievolės (pavyzdžiui, prievolės atlyginti nuostolius) iš kitos.
Vadinasi, siekiant, kad prievolė pasibaigtų įskaitymu, yra būtinos visos trys nurodytos sąlygos. Įskaitomi reikalavimai turi būti vykdytini, be to reikia turėti omenyje, jog kai kurie reikalavimai apskritai negali būti įskaitomi.
Pagal CK 6.134 str. draudžiama įskaityti:
- reikalavimus, ginčijamus teisme. Įskaityti reikalavimų, kurie ginčijami teisme, negalima, nes jie nėra aiškūs nei savo esme, nei apimtimi. Įskaityti bus galima tik tada, kai įsiteisės teismo sprendimas, patvirtinantis reikalavimą;
- reikalavimus, atsiradusius iš sutarties dėl turto perleidimo su sąlyga išlaikyti iki gyvos galvos;
- reikalavimus, kurių įvykdymas susijęs su konkretaus kreditoriaus asmeniu;
- dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atsiradusius reikalavimus atlyginti žalą;
- reikalavimą valstybei (įsidėmėtina – valstybė turi teisę taikyti įskaitymą);
- kai prievolės dalykas yra turtas, į kurį negalima nukreipti išieškojimo;
- įstatymų nustatytus kitokius reikalavimus.
Pateiktasis draudžiamų įskaityti reikalavimų sąrašas nėra baigtinis. Kiti Lietuvos Respublikos teisės aktai (ne tik CK) gali nustatyti kitus atvejus, kai tai daryti draudžiama. Pavyzdžiui, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka (Lietuvos Respublikos Įmonių bankroto įstatymo 10 str. 7 d.). Tačiau, vien skolininko tapimo nemokiu faktas (kai bankroto byla jam neiškelta) nedraudžia įskaityti kreditoriui savo reikalavimų nemokiam skolininkui. Tokią poziciją išsakė LAT civilinėje byloje Nr. 3K-2-538/2004.
Be to, svarbu žinoti ir tai, jog įskaitymas negalios, jeigu jis bus daromas su tam tikra sąlyga ar nurodant jo terminą (Civilinio kodekso 6.131 str. 2 d.). Pavyzdžiui, jeigu pareiškime rašoma „…tokiu atveju įskaitysime…”, įskaitymas bus laikomas galiojančiu tik esant antrosios šalies valiai (jos išraiškai – rašytiniam dokumentui).
Įskaitymo forma
Pareiškimo ar pranešimo kitai šaliai formos ar būdai CK nesukonkretinti, jų pateikimo tvarka taip pat. Ar pareiškimas apie įskaitymą turi būti rašytinis? Šiuo klausimu tarp teisininkų vieninga nuomonė nenusistovėjusi. Kai kurie laikosi pozicijos, jog pareiškimas apie įskaitymą gali būti žodinis. Jie vadovaujasi argumentu, jog pagal CK įskaitymas nėra įvardintas kaip dokumentas, tai – vienos prievolės šalies veiksmas, todėl pareiškimas gali būti pareikštas žodžiu ar raštu. Anot jų – svarbiausia, kad kita šalis sužinotų apie tai, nes įskaitymas bus atliktas tik tada, kai kita šalis sužinos apie įskaitymą. Visgi, nors ši pozicija grynai teoriniu požiūri yra įtikinama, praktiniu požiūriu – kritikuotina. Priešingai šaliai neigiant įskaitymo faktą, šalis, pareiškusi apie įskaitymą žodžiu, neturės jokių rašytinių įrodymų apie atliktą „veiksmą”.
Mūsų kontora laikosi pozicijos, jog geriausia kitą šalį informuoti raštu. Rekomenduotina tai daryti registruotu laišku. Tokiu atveju bus išvengta bereikalingų ginčų. Be to, būtent toks būdas yra priimtiniausias valstybės institucijoms, kontroliuojančioms įmonių buhalterinę apskaitą (konkrečiai – VMI).
Reikalavimo teisės perleidimas ir įskaitymas
Reikalavimo teisės perleidimas naujam kreditoriui neturi esminės įtakos įskaitymo teisei. Tačiau, svarbu žinoti, jog ne visada skolininkas gali panaudoti įskaitymą naujo kreditoriaus atžvilgiu. Skolininkas, turintis priešpriešinį reikalavimą pradiniam kreditoriui, negali įskaityti naujo kreditoriaus reikalavimo, jeigu a) priešpriešinio reikalavimo įgijimo metu skolininkas žinojo apie reikalavimo perleidimą; b) išieškojimo pagal reikalavimą senaties terminas suėjo po to, kai skolininkas sužinojo apie reikalavimo perleidimą.
Įskaitant tokias skolas būtina vadovautis CK 6.54 str., 6.55 str. straipsnių nuostatomis. Tarp šalių esant susitarimui dėl kelių skolų įskaitymo tvarkos vadovaujamasi susitarimu.
Dvišalis įskaitymas ir jo teisinės pasekmės
Sudarant tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą ar kitą panašų dokumentą, kuriuo šalys pareiškia savo valią įskaityti abipuses skolas (bei nustato sąlygas, skolos likučiui sumokėti) – laikoma, jog įmonių tarpusavio skolos pasibaigė įskaitymo būdu. Dažnai pasitaiko, kai pasirašomi „skolų suderinimo aktai” nors šalys nesiekia pabaigti tarpusavio prievolių įskaitymu, o tik pasitikrinti ar jų turimi duomenys apie partnerių įsiskolinimus (ir įsiskolinimus partneriams) yra tikslūs. Vadinamasis „skolų suderinimas” plačiai praktikuojamas. Tačiau būtina žinoti, jog takoskyra tarp vadinamojo „skolų suderinimo” (su tikslu pasitikrinti turimus duomenis) ir abipusių reikalavimų įskaitymo (kai siekiama pabaigti tarpusavio prievoles įskaitymu) yra nežymi. Kilus ginčui tarp šalių viena šalis visada gali imti tvirtinti, jog pasirašant „skolų suderinimą” iš tiesų buvo siekta tarpusavio prievolių pabaigos. LAT 2003 m. rugsėjo 24 d. nutartyje byloje 3k-3-858/2003 yra pasisakęs: „…jeigu prievolės šalys surašo skolų suderinimo ar įskaitymo aktą, kuriame nurodo, kokios sumos yra įskaitomos, tai yra pakankamas pagrindas, kad dvi šalys padarė pareiškimus dėl prievolių įskaitymo. Rašytinio akto pasirašymo metu juridinio asmens atstovai ne tik daro pareiškimus dėl savo prievolių įskaitymo, bet ir yra informuojami apie kito asmens atliekamą įskaitymą. <…> Atstovo, turinčio įgaliojimus veikti už atliekant įskaitymą dalyvaujantį asmenį, pasirašymas įskaitymo akte sukuria atstovaujamajam teises ir pareigas – prievolės pasibaigimo įskaitymu”.
Asmenys, turintys teisę pasirašyti įskaitymo (vienašalio ar dvišalio) aktus
Tarp finansininkų įprasta periodiškai apsikeisti dokumentais, patvirtinančiais įmonių tarpusavio įsiskolinimų balansą – vadinamieji „skolų suderinimai”. Tokiu elgesiu siekiama užkirsti kelią netikslumams, vėlesniems ginčams ir nesutarimams dėl tarpusavio finansinių įsipareigojimų it t.t. Tačiau, atliekant panašaus pobūdžio veiksmus, būtina suprasti kokią teisinę reikšmę šie dokumentai turi (ar įgyja tam tikrų aplinkybių kontekste). Įskaitymas – vienašalis ar dvišalis, visgi yra sandoris sukeliantis teisines pasekmes jį sudariusiam asmeniui (asmenims), todėl jį pasirašantis asmuo turi turėti tam įgaliojimus. Pavyzdžiui, sandorius uždarosios akcinės bendrovės vardu sudaro vadovas (arba kiti bendrovės įstatuose numatyti asmenys). Įmonės CK 6.236 str. numato, jog sandoris, kurį kito asmens vardu sudarė tam teisės neturintis arba savo įgaliojimus viršijęs asmuo, yra privalomas atstovaujamajam. Pavyzdžiui, įmonės buhalterio pasirašytas skolų suderinimo aktas įmonei bus privalomas. Tačiau įmonė, dėl „skolų suderinimo” pasirašyto viršijant įgaliojimus, patyrusi nuostolių, gali pareikalauti įgaliojimus viršijusio darbuotojo atsakomybės. Todėl rekomenduotina deramai įvertinti galimas „skolų suderinimo” teisines pasekmes ir tikrinantis tarpusavio įsiskolinimus su partneriais (skolininkais, kreditoriais) su kuriais esama nesutarimų, ketinama reikalauti nuostolių atlyginimo, bylinėtis ir pan. laikytis ypatingo atidumo. Esant ginčams dėl prievolių, pavyzdžiui, nesutariant dėl prievolės atlyginti žalą ar kt., apskritai vengti panašaus pobūdžio „suderinimų”.
Šis komentaras parengtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Civiliniu kodeksu ir kitais galiojančiais įstatymais.