Įspėjimas naudotų automobilių pardavėjams – nuslėpus trūkumus įstatymas gins pirkėją
Teismams neretai tenka nagrinėti bylas, panašias savo faktinėmis aplinkybėmis – pirkėjas, savarankiškai apžiūrėjęs automobilį, jį įsigyja pasikliaudamas pardavėjo tvirtinimu, kad automobilio būklė yra gera. Dažnu atveju techninės apžiūros terminas nėra pasibaigęs, o automobilio pirkimo pardavimo sutartyje nenurodyti arba nurodyti nežymūs automobilio defektai. Praėjus kelioms valandoms, dienoms, savaitėms ar mėnesiams nuo automobilio įsigijimo, išryškėja sutartyje nenurodyti ir šalių neaptarti defektai. Servise pirkėjas sužino, kad remontas, lyginant su automobilio įsigijimo kaina, atsieis neproporcingai daug, arba, kad automobilis apskritai netinkamas eksploatuoti. Pardavėjui atsisakius kompensuoti pirkėjui automobilio remonto išlaidas arba nutraukti automobilio pirkimo sutartį ir taikyti restituciją (kitaip tariant, pasiimti automobilį atgal ir grąžinti pirkėjui už automobilį jo sumokėtus pinigus), pirkėjas ima svarstyti apie galimybę kreiptis į teismą.
Įstatymas numato reikalavimus pardavėjui ir pretenzija dėl automobilio
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.317 straipsnio 1 dalis nustato, kad pardavėjas privalo pagal pirkimo-pardavimo sutartį perduoti daiktus pirkėjui ir patvirtinti nuosavybės teisę į daiktus bei jų kokybę. Parduodamų daiktų kokybė, kiekis ir kiti kriterijai turi atitikti sutarties sąlygas, o jeigu sutartyje nėra nurodymų, – įprastus reikalavimus (CK 6.327 straipsnio 1 dalis). Įprasti reikalavimai CK apibrėžiami kaip galimybė parduotą prekę tam tikrą laiką naudoti tam, kam ji paprastai naudojama (CK 6.333 straipsnio 4 dalis). Laikoma, kad daiktai neatitinka kokybės reikalavimų, jeigu jie neturi tų savybių, kurių pirkėjas galėjo protingai tikėtis, t. y., kurios būtinos daiktui, kad jį būtų galima naudoti pagal įprastinę ar specialią paskirtį (CK 6.333 straipsnio 6 dalis).
Pavyzdžiui, vienoje civilinėje byloje (e3K-3-193-421/2020) pirkėjas su pardavėju sudarė sutartį, joje nebuvo nurodyta automobilio defektų. Iš karto po sutarties sudarymo, t. y., grįžtant namo, ėmė ryškėti kai kurie automobilio gedimai. Servisas, atlikęs automobilio techninių reikalavimų įvertinimą, padarė išvadą, jog automobilis neatitinka techninių reikalavimų ir jo eksploatuoti, t. y., naudoti pagal paskirtį negalima. Teismas sprendė, kad nepaisant to, jog pirkėjas apžiūrėjo ir išbandė perkamą automobilį ir, kad pirkdamas 15 metų naudotą automobilį, negalėjo tikėtis tokių pat garantijų ar daikto nepriekaištingo veikimo kaip kad naujo automobilio savininkas, pažymėjo, kad ir naudotas automobilis turi būti tinkamas naudoti pagal paskirtį. Šiuo atveju automobilis turėjo tokių trūkumų, dėl kurių jį uždrausta eksploatuoti.
CK 6.333 straipsnio 2 dalyje atskleistas daikto kokybės garantijos turinys – tai pardavėjo pareiga garantuoti pirkėjui, kad daiktai atitinka sutarties sąlygas ir kad sutarties sudarymo metu nėra paslėptų daiktų trūkumų, dėl kurių daikto nebūtų galima naudoti tam tikslui, kuriam pirkėjas jį ketino naudoti, arba dėl kurių daikto naudingumas sumažėtų taip, kad pirkėjas, žinodamas apie tuos trūkumus, arba apskritai nebūtų to daikto pirkęs, arba nebūtų už jį tiek mokėjęs. Šios bendrosios prekių kokybės nuostatos taikomos taip pat vartojimo pirkimo-pardavimo sutartims kartu su papildomomis ir palankesnėmis vartotojui nuostatomis, reglamentuojamomis CK 6.363 straipsnio 1–3 dalyse.
Svarbu atkreipti dėmesį, kad įstatyme nustatytos pardavėjo pareigos garantuoti parduodamo daikto kokybę ir atskleisti pirkėjui informaciją apie daikto būklę nepaneigia maža parduodamo automobilio kaina ar paties pardavėjo nežinojimas apie automobilio būklę. Atsižvelgiant į tai, netgi ir parduodant, pavyzdžiui, seną, daug defektų turintį automobilį už nedidelę kainą, pardavėjas privalo atskleisti pirkėjui visą savo turimą informaciją apie parduodamo automobilio būklę.
Automobilio defektų išryškėjimo laikas
Vienas iš svarbesnių bylos aspektų yra laikotarpis nuo automobilio įsigijimo iki defektų išryškėjimo. Jeigu automobilio defektai išryškėja pirmomis dienomis po jo įsigijimo, tikėtina, kad juos sąlygojo ne natūralus automobilio detalių nusidėvėjimas, o pardavėjo nuslėpti automobilio pardavimo metu egzistavę trūkumai.
Verta prisiminti, ar tikrai automobilio pardavėjas apie išryškėjusius trūkumus pirkėjo jokia forma nebuvo informavęs. Pasitaiko atvejų, kuomet dalį automobilio defektų pardavėjas nurodo ne sutartyje, o kitu būdu, pavyzdžiui, SMS žinute. Teismas paprastai sprendžia, kad netgi ir toks pirkėjo informavimo apie automobilio defektus būdas yra tinkamas, todėl tokiu atveju laikoma, jog pirkėjas, įsigydamas automobilį, žinojo apie tokių defektų egzistavimą ir prisiėmė su perkamu automobiliu susijusią riziką.
Nors ir svarbus, bet laikotarpis nuo automobilio įsigijimo iki defektų išryškėjimo nėra visa lemiantis.
Štai, vienoje civilinėje byloje (e2A-753-460/2020) automobilio gedimai išryškėjo praėjus trims savaitėms nuo automobilio įsigijimo. Pardavėjas apie defektus pirkėjo jokia forma informavęs nebuvo. Atrodytų, kad trys savaitės yra per trumpas laiko tarpas, kad atsiradę gedimai galėtų būti vertinami kaip sąlygoti natūralaus automobilio detalių nusidėvėjimo nepaisant to, jog pardavėjas teigė, kad sutarties sudarymo metu automobilis buvo tinkamas naudoti: užsivedė, buvo galiojanti automobilio techninė apžiūra, o pirkėjas, automobilį apžiūrėjęs ir išbandęs kelyje, jokių trūkumų nepastebėjo.
Teismas nurodė, kad per trijų savaičių laikotarpį pirkėjas pravažiavo kone 1000 km, todėl sprendė, kad atsižvelgiant į šias aplinkybes negalima teigti, kad automobilis sugedo iš karto po sutarties sudarymo.
Per kiek laiko galima kreiptis į pardavėją?
Pagal CK 6.333 straipsnio 3 dalį, kai pardavėjas garantuoja daiktų kokybę, jis atsako už daiktų trūkumus, jeigu neįrodo, kad šie atsirado po daiktų perdavimo pirkėjui dėl to, kad pirkėjas pažeidė daikto naudojimo ar saugojimo taisykles, arba dėl trečiųjų asmenų kaltės ar nenugalimos jėgos.
Vadovaujantis CK 6.338 straipsnio 2 dalimi, kai nenustatytas daikto kokybės garantijos ar tinkamumo naudoti terminas, pirkėjas reikalavimus dėl daikto trūkumų gali pareikšti per protingą terminą, bet ne vėliau kaip per dvejus metus nuo daikto perdavimo dienos, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ilgesnio termino. Paprastai sutarties šalys nesusitaria dėl ilgesnio automobilio kokybės garantijos termino, todėl praktiškai visais atvejais galioja dvejų metų garantija.
Atkreiptinas dėmesys, kad vartotojui, įsigijusiam automobilį, taikomas dar palankesnis teisinis reglamentavimas. Vartojimo prekės kokybės trūkumams paaiškėjus per CK 6.364 straipsnio 4 dalyje nustatytą vieneriųmetų terminą, preziumuojama, kad, jeigu neįrodoma kitaip, prekės ar paslaugos trūkumai, išaiškėję per vienerius metus nuo prekės perdavimo, laikomi buvusiais perdavimo vartotojui metu, išskyrus atvejus, kai tai yra nesuderinama su prekės ar trūkumo pobūdžiu.
Taigi, bendruoju atveju vartotojo įsigytam automobiliui galioja dvejų metų garantija, tačiau taip pat taikoma ir vienerių metų prezumpcija, žymiai palengvinanti įrodinėjimo naštą teisme.
Jeigu automobilis įsigytas už mažesnę kainą
Pasitaiko atvejų, kuomet automobilis yra parduodamas už mažesnę, nei automobilio pardavimo skelbime nurodyta kaina.
Pirkėjai šį faktą neretai bando sieti su prastesne automobilio būkle, kuri, jų teigimu, ir sąlygojo atsiradusius defektus. Pirkėjai neretai nurodo, kad dėl mažesnės nei pradinė kaina sulygo dėl to, kad automobilio apžiūros metu pastebėjo defektus, kurie galiausiai ir išryškėjo po automobilio įsigijimo.
Vis dėlto, teismo toks pirkėjų argumentas paprastai neįtikina. Teismas laikosi nuomonės, kad iš pardavėjo ar paties sandorio sudarymo metu sužinota informacija nesukliudė pirkėjams savarankiškai priimti sprendimą įsigyti automobilį už mažesnę nei skelbime nurodytą kainą, todėl jie veikė tik savo rizika.
Kokias būdais pirkėjas gali ginti savo teises?
Tais atvejais, kai parduotas daiktas neatitinka kokybės reikalavimų ir pardavėjas su pirkėju neaptarė jo trūkumų, pirkėjas turi teisę reikalauti taikyti vieną iš CK 6.334 straipsnio 1 dalyje nustatytų alternatyvių jo teisių gynimo būdų: (1) kad daiktas būtų pakeistas tinkamos kokybės daiktu, išskyrus atvejus, kai trūkumai yra nedideli arba jie atsirado dėl pirkėjo kaltės; (2) kad būtų atitinkamai sumažinta pirkimo kaina; (3) kad pardavėjas neatlygintinai per protingą terminą pašalintų daikto trūkumus arba atlygintų pirkėjo išlaidas jiems ištaisyti, jei trūkumus įmanoma pašalinti; (4) grąžinti sumokėtą kainą ir atsisakyti sutarties, kai netinkamos kokybės daikto pardavimas yra esminis sutarties pažeidimas.
Praktikoje dažniausiai pirkėjai savo pažeistas teises gina naudodamiesi (3) ir (4) būdais, nes, atsižvelgiant į automobilio specifiką, jie yra labiausiai pritaikytini. Vis dėlto, pirkėjo teisė reikalauti grąžinti sumokėtą kainą ir atsisakyti sutarties gali būti taikoma ne visais atvejais, o tik tuo, jei netinkamos kokybės daikto pardavimas yra esminis sutarties pažeidimas (CK 6.334 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.334 straipsnio 1 dalyje išvardytų pirkėjo teisių gynimo būdų pasirinkimas turi būti proporcinga priemonė, skirta pirkėjo dėl daikto kokybės trūkumų patirtiems praradimams kompensuoti, taikoma atsižvelgiant į kokybės trūkumų mastą.
Aiškindamas pirkėjo teisių gynimo būdo pasirinkimą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad CK 6.334 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta galimybė pirkėjui grąžinti sumokėtą kainą ir atsisakyti sutarties, kai netinkamos kokybės daikto pardavimas yra esminis pažeidimas, suteikiama kaip paskutinė teisių gynimo priemonė, kai kitų teisių gynimo būdų, nustatytų CK 6.334 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose, nepakanka pažeistoms pirkėjo teisėms apginti.
Taigi CK 6.334 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta galimybė atsisakyti sutarties yra ultima ratio, t. y., išimtinė priemonė pirkėjo teisėms ginti.
Kokie automobilio defektai vertintini kaip esminiai?
Vadovaujantis gausia teismų praktika, automobilio variklio defektas yra dažniausiai pasitaikantis esminis sutarties pažeidimas, įgalinantis pirkėją savo pažeistas teises ginti remiantis CK 6.334 straipsnio 1 dalies 4 punktu. Vartojimo sutarčių atveju kaip specialioji norma yra aktualus CK 6.3641 straipsnis, įtvirtinantis jau aptartą dvipakopę vartotojo teisių gynimo priemonių sistemą.
Paprastai bylose, kuriose sprendžiamas klausimas dėl pardavėjo atsakomybės įsigijus automobilį su paslėptu variklio defektu, teismas konstatuoja, kad pardavėjas, neatskleisdamas pirkėjui tikslios informacijos apie automobilio būklę, neatskleidė tikrojo parduodamo automobilio stovio, o tai galėjo lemti pirkėjo apsisprendimą įsigyti automobilį ar mokėti už jį tokią kainą.
Teismo nuomone, informacija apie variklio, kaip pagrindinio varomojo automobilio agregato defektą, yra esminė ir turi būti atskleista pirkėjui, o jeigu atskleista nėra, vertintina, kad automobilis buvo parduotas su paslėptais trūkumais.
Paprastai parduoto automobilio trūkumų faktas laikomas įrodytu, jei variklis sugenda praėjus nedaug laiko (pavyzdžiui, mėnesiui) po jo įsigijimo. Vis dėlto, jeigu nustatoma, kad pirkėjas po automobilio įsigijimo netinkamai labai intensyviai jį eksploatavo, variklio gedimo priežastimi gali būti laikomas netinkamas ar pernelyg intensyvus jo naudojimas. Tokiose bylose visuomet keliamas klausimas, ar negali automobilio variklis sugesti dėl natūralaus jo nusidėvėjimo.
Paprastai atsakymą į klausimą diktuoja automobilio amžius – kuo jis „jaunesnis“, tuo mažesnė tikimybė natūraliam automobilio agregatų nusidėvėjimui. Mažai tikėtina, kad kelerių metų naudotas automobilio variklis galėtų nepataisomai sugesti dėl natūralaus jo nusidėvėjimo, kadangi toks variklis paprastai nelaikomas kaip išeikvojęs daug savo resursų.
Kiti defektai, teismų praktikoje pripažįstami esminiais, yra pavarų dėžės, starterio, išmetamųjų dujų sistemos, greičių dėžės, sankabos sistemos defektai, taip pat kiti rimti defektai, trukdantys automobilį naudoti pagal jo tikslinę paskirtį. Pažymėtina, kad teismas atsižvelgia ir į esminiams defektams pašalinti reikalingas išlaidas – jei gedimų pašalinimas reikalauja papildomų investicijų, viršijančių pusę ar daugiau automobilio kainos, šis faktas taip pat turi įtakos defektų esmingumui nustatyti.
Nuo 2022 metų įsigaliojo CK pakeitimai
Fiziniam asmeniui sudarant sutartį su juridiniu asmeniu, galioja vartotojų teises ginantys įstatymai, suteikiantys vartotojams didesnę pažeistų teisių apsaugą bei palengvinantys įrodinėjimo procesą. Kita vertus, CK pakankamai efektyviai gina ir kitų asmenų, ne tik vartotojų, teises, todėl automobilio įsigijimas iš fizinio asmens, teisine prasme neturėtų kelti abejonių.
Atkreiptinas dėmesys, kad netgi automobilį įsigijus iš fizinio asmens, ne visais atvejais reiškia, kad nebus taikomos vartotojo apsaugą reglamentuojančios teisės normos. Jeigu automobilį pardavęs asmuo užsiima automobilių pirkimu-pardavimu kaip profesine veikla, jis bus laikomas savo srities profesionalu – verslininku.
Pagrindinė pardavėjo pareiga pagal vartojimo pirkimo-pardavimo sutartį yra perduoti pirkėjui sutartį atitinkančią prekę. Vartojimo pirkimo-pardavimo sutarčių atveju, be bendrųjų prekės atitikties nuostatų, nurodytų CK 6.327 straipsnyje, 6.333 straipsnio 1 dalyje, įstatyme įtvirtinti papildomi reikalavimai, kuriuos turi atitikti sutarties dalykas (CK 6.363 straipsnis). Pirkimo-pardavimo sutarties dalyku esanti prekė pripažįstama tinkamos kokybės, jei ji atitinka įprastus tokioms prekėms keliamus reikalavimus ir pagrįstus vartotojo lūkesčius.
2022 m. sausio 1 d. įsigaliojo CK pakeitimai, kurie aiškiau ir detaliau reglamentuoja vartotojo teises įsigijus netinkamos kokybės prekę, tame tarpe ir automobilį.
Naujuoju reglamentavimu numatoma dviejų pakopų vartotojo teisių gynimo priemonių sistema: paaiškėjus, kad prekė (automobilis) yra netinkamos kokybės, pirmiausia vartotojas turės teisę reikalauti pardavėjo prekę pataisyti arba pakeisti tinkamos kokybės preke (automobiliu) (pirmoji pakopa). Pardavėjui nepataisius automobilio ar jo nepakeitus kitu, vartotojas turės teisę reikalauti sumažinti automobilio kainą arba nutraukti sutartį (antroji pakopa). Antrosios pakopos teisėmis vartotojas taip pat gali pasinaudoti iš karto, jeigu prekės trūkumas yra esminis.
Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas apsaugojo pardavėjo teises, įtvirtindamas, kad vartotojas neturi teisės nutraukti sutartį, jeigu trūkumas yra nedidelis. Tiesa, pareiga įrodyti, kad trūkumas yra nedidelis, tenka pardavėjui. Teismų praktikos sprendžiant bylas vadovaujantis naujuoju reglamentavimu, kol kas dar nėra.
Pažeistų teisių gynyba įsigijus naudotą automobilį
Kadangi CK nenustato specialių naudoto daikto pardavimo sąlygų, CK XXIII skyriaus taisyklės taikomos ir naudoto daikto, nagrinėjamu atveju – naudoto automobilio – pirkimo-pardavimo teisiniams santykiams.
Atkreiptinas dėmesys, kad įstatymas nenustato privalomo daiktų (automobilių) kokybės patikrinimo vien dėl to, kad parduodamas naudotas daiktas (CK 6.337 straipsnis), todėl pirkėjas turi teisę, o ne pareigą bet kokioje vietoje, bet kokiu laiku ar metodu, atitinkančiu protingumo kriterijus, patikrinti perkamo daikto kokybę (CK 6.328 straipsnis). Tai, kad pirkėjas nepasinaudoja savo teise patikrinti perkamo naudoto daikto kokybę, nepanaikina pardavėjo atsakomybės už parduodamo naudoto daikto kokybę, jei įrodoma, kad pirkėjas, kaip bet kuris kitas vidutinis pirkėjas, sutarties sudarymo metu nežinojo arba negalėjo žinoti apie tokį perkamo daikto neatitikimą.
Naudoto automobilio įsigijimo atveju aktualiu tampa klausimas, kaip įsigyti naudotą automobilį, kad vėlesnis jo remontas neatsieitų brangiau, nei pats pirkinys.
Pirkėjo pažeistų teisių gynimo būdus įsigijus naudotą automobilį gerai atspindi civilinė byla (e3K-3-454-611/2018), pagal kurios fabulą pirkėjas iš pardavėjo įsigijo 10 metų senumo automobilį. Praėjus dviem savaitėms nuo sutarties sudarymo, automobilis neužsivedė, o jį patikrinus paaiškėjo variklio gedimas. Pirkėjo iniciatyva atlikta ekspertizė parodė, kad automobilio variklis sugedo dėl neseniai nekokybiškai atlikto remonto. Pirkėjas pardavėjo nebuvo informuotas apie atliktą variklio remontą, tuo labiau nekokybišką. Neatlikus variklio remonto, automobilį eksploatuoti nėra įmanoma, o remontas kainuotų neproporcingai daug, lyginant su automobilio įsigijimo kaina.
Šiuo atveju teismas sprendė, kad dvi savaites eksploatuotą ir apie 300 km nuvažiavusį automobilį pirkėjas įsigijo su paslėptu trūkumu, sąlygotu netinkamai atlikto variklio remonto. Teismas pripažino, kad šių trūkumų įprastai apžiūrint automobilį, nebuvo galimybės pastebėti, o pardavėjas šių trūkumų pirkėjui neatskleidė. Automobilis sugedo po labai trumpo laiko nuo jo pardavimo, todėl teismas pripažino, kad automobilio trūkumas, nors ir paaiškėjo vėliau, tačiau buvo jo perdavimo pirkėjui momentu.
Teismų praktikoje pabrėžiama, kad parduodamas naudotas daiktas dėl natūralaus nusidėvėjimo, ankstesnio naudojimo sąlygų (intensyvumo ir kt.) savo kokybės savybėmis gali skirtis nuo analogiško naujo daikto, dėl ko galima tikėtis mažiau efektyvios ir trumpesnės jo naudojimo trukmės, tačiau ir toks daiktas turi būti tinkamas naudoti pagal paskirtį. Daikto tinkamumas naudoti pagal paskirtį neturi būti suprantamas kaip įmanomumas jį naudoti, nors ir patiriant dėl to didelius nepatogumus, įvairaus pobūdžio trikdžius ar papildomas sąnaudas. Taigi, parduodamas naudotas automobilis turi būti tinkamas naudoti pagal paskirtį, smarkiai neviršyti įprastinių automobilio eksploatavimo sąnaudų ir ženkliai nepabloginti jo eksploatacinių savybių.
Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad: pirma, pardavėjas ir naudoto daikto pardavimo atveju pagal sutartį ir CK atsako už bet kokį neatitikimą, kuris buvo nuosavybės teisės perėjimo pirkėjui momentu, net jeigu toks neatitikimas paaiškėja vėliau (CK 6.327 straipsnio 3 dalis), t. y., pardavėjas užtikrina, kad parduodamas naudotas daiktas, jei sutartyje nenustatyta kitaip, atitinka įprastus reikalavimus. Antra, sprendžiant dėl parduodamo naudoto daikto kokybės, turi būti įvertinta, ar parduotas naudotas daiktas buvo galimas naudoti pagal paskirtį ne tik pardavimo metu, bet ir tam tikrą laiką po to. Trečia, turi būti nustatyta, ar dėl natūralaus tokio daikto nusidėvėjimo parduodamo naudoto daikto kokybės pokytis, lyginant jį su analogišku nauju daiktu, yra savaime suprantamas, atsižvelgiant į jo naudojimo trukmę ir sąlygas, bet kuriam vidutiniam pirkėjui.
Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, jog tais atvejais, kai parduotas naudotas daiktas sugenda netrukus po pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, svarbu yra įvertinti tokio naudoto daikto gedimo pobūdį ir, ar naudoto daikto pirkėjas galėjo žinoti, kad daiktas gali tuoj pat sugesti ar kad jam tinkamai veikti gali prireikti papildomų korekcinių darbų ir investicijų.
Ar pardavėjas turi teisę parduoti netinkamos kokybės automobilį?
Įstatymas nedraudžia parduoti netinkamos kokybės daiktų (tame tarpe ir automobilių), tačiau daiktų trūkumai, kaip minėta, turi būti aptarti. Jeigu jie aptarti, tai laikoma, kad šalys susitarė dėl atitinkamos daikto kokybės ir ji yra pirkėjui priimtina, kad šis sudarytų sutartį.
Pardavėjas, turėdamas informaciją apie parduodamo daikto būklę ar savybes, kuri turi reikšmės sutarčiai sudaryti, ir vykdydamas pareigą dėl daikto kokybės užtikrinimo, sąžiningai veikdamas, šią informaciją privalo atskleisti pirkėjui, nepriklausomai nuo to, ar šis reikalauja tokios informacijos. Jos nepateikimas pirkėjui vertintinas kaip pardavėjo nesąžiningumas.
Pardavėjui tenka pareiga suteikti pirkėjui informaciją apie tai, kad daiktas turi tam tikrų ypatybių, neįprastų savybių, kurių neturi kiti panašūs daiktai, ar kitaip pasižymi individualia kokybe. Jeigu pardavėjas šios pareigos neįvykdė ir tokios daikto savybės paaiškėjo po sutarties sudarymo, tuomet tokios daikto savybės gali būti laikomos paslėptais daikto trūkumais, jeigu bus įrodyta, kad šios savybės sukelia nepatogumų naudotis daiktu ar sumažina daikto naudingumą, o pardavėjas apie jas žinojo.
Įsigyjant naudotą automobilį svarbus ir pirkėjo atidumas
Nepaisant pirmiau aptartų parduodamo daikto (automobilio) kokybės garantijų, pardavėjo atsakomybė už parduodamo daikto kokybę nėra absoliuti. Pardavėjo pareiga garantuoti parduodamo daikto kokybę neapima tų atvejų, kai daikto trūkumai pirkėjui buvo žinomi arba tokie akivaizdūs, kad kiekvienas atidus pirkėjas juos būtų pastebėjęs be jokio specialaus tyrimo (CK 6.327 straipsnio 2 dalis, 6.333 straipsnio 2 dalis). CK 6.333 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą pardavėjo atsakomybės už parduodamo daikto kokybę prezumpciją pardavėjas gali paneigti įrodęs, kad daikto trūkumai atsirado po daiktų perdavimo pirkėjui dėl to, jog pirkėjas pažeidė daikto naudojimo ar saugojimo taisykles, dėl trečiųjų asmenų kaltės ar nenugalimos jėgos.
CK 6.327 straipsnio 2 dalis, sudaranti pagrindą atleisti pardavėją nuo atsakomybės, taikoma, kai nustatomas didelis pirkėjo nerūpestingumas (neatsargumas), pavyzdžiui, kai daikto trūkumai yra akivaizdūs, pastebimi ir gali būti nustatyti automobilio perdavimo metu, tačiau pirkėjas nerūpestingai elgdamasis nepatikrina galimų automobilio trūkumų.
Toks pirkėjo rūpestingumas lemiamą reikšmę įgyja, kai įsigyjamas naudotas automobilis.
Remiantis vienos civilinės bylos fabula (e2A-945-430/2020), pirkėjas įsigijo naudotą automobilį, kurio techninės apžiūros terminas buvo pasibaigęs ir kuris, kaip nurodyta šalių sudarytoje sutartyje, turėjo nemažai įvairių trūkumų. Automobilio apžiūros prieš įsigijimą metu pirkėjui įtarimų sukėlė tam tikri neįprasti garsai, kurie nebuvo susiję su sutartyje nurodytais automobilio trūkumais. Vis dėlto, pirkėjas nusprendė papildomai netikrinti šio automobilio nuodugniau (pvz., servise), bet jį įsigyti. Taip pat sutartyje pirkėjas nepažymėjo jokių pastabų apie pastebėtus trūkumus. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad šis automobilio trūkumas nebuvo užslėptas ir nepastebimas defektas bei nurodė, jog, tikėtina, kad toks atsiradęs automobilio trūkumas galėjo būti nustatytas automobilio perdavimo metu, automobilį apžiūrint kartu su specialistu, tačiau pirkėjas, nors ir jautė tam tikrus neįprastus garsus, ir jam tai kėlė įtarimus, ir, nors žinojo, jog perka naudotą, be techninės apžiūros su daugybe trūkumų automobilį, nuodugniau šio automobilio netikrino.
Teismas konstatavo, kad pirkėjas sutarties sudarymo metu nebuvo pakankamai rūpestingas, nors turėjo žinoti (dėl pastebėtų problemų ir pačių trūkumų pobūdžio), jog perkamas naudotas automobilis turi kitų trūkumų, o ne tik nurodytus rašytinėje sutartyje, tačiau jam tai buvo priimtina, ir jis suprato (turėjo suprasti), kad prieš šio nupirkto automobilio naudojimą ir siekiant praeiti techninę apžiūrą, bus būtinas atlikti šio automobilio remontas. Tokiais savo veiksmais pirkėjas prisiėmė visą riziką, veikdamas nepakankamai rūpestingai, tikėtina, padarė klaidą dėl perkamo automobilio remonto kainos (nesitikėdamas, kad perkamos transporto priemonės remontas kainuos tokią ženklią sumą).
Pagal CK 6.327 straipsnio 5 dalį pirkėjas netenka teisės remtis daiktų neatitikimu ir tokiu atveju, jeigu jis per protingą laiką po to, kai neatitikimą pastebėjo ar turėjo pastebėti, apie tai nepranešė pardavėjui ir nenurodė, kokių reikalavimų daiktas neatitinka. Termino atitiktis protingumo kriterijui yra konkrečios bylos nagrinėjimo dalykas, ir jo vertinimas priklauso nuo tokių aplinkybių kaip daikto rūšis, šalių tarpusavio santykių praktika ir pan. Nors CK aiškiai nenurodo, per kiek laiko reikėtų kreiptis į pardavėją ir pranešti apie pastebėtus trūkumus, kad šis terminas atitiktų protingumo kriterijų, iš teismų bylų analizės galima daryti išvadą, kad telefonu pardavėją apie pastebėtus trūkumus reikėtų informuoti iš karto – t. y., per kelias dienas nuo trūkumų pastebėjimo. Visuomet pravartu turėti tokio pardavėjo informavimo įrodymus. Rašytinę pretenziją dėl automobilio pardavėjui galima pareikšti ir vėliau, pavyzdžiui, po mėnesio.
Kuriai šaliai tenka įrodinėjimo našta?
Įrodinėjimas turi vykti pagal bendrąjį įrodinėjimo naštos paskirstymo principą „įrodinėja tas, kas teigia“ (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 178 straipsnis)). Įstatyme nėra nustatyta parduotų daiktų trūkumų fakto prezumpcijos, taigi pirkėjas, teigdamas, kad pardavėjas pažeidė sutartį, negali apsiriboti teiginiu, jog daiktai yra netinkami, jis turi nurodyti tai pagrindžiančias aplinkybes ir pateikti atitinkamus įrodymus.
Vadinasi, po sutarties pasirašymo nustačius, kad yra paslėptų automobilio defektų, būtent pirkėjas privalo teismui teikti įrodymus, jog automobilis perdavimo metu neatitiko kokybės reikalavimų, turėjo konkrečių defektų ar kitų trūkumų ar jo eksploatuoti nebuvo galima nuo pat įsigijimo momento. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad pirkėjas turi nurodyti, kokie konkrečiai defektai išryškėjo, jis negali apsiriboti apibendrinta informacija, todėl kreipiantis į teismą visuomet pravartu surinkti kuo tikslesnę informaciją.
Bylų dėl automobilių defektų baigtis paprastai priklauso nuo svarbių aplinkybių visumos, todėl nusprendus savo pažeistas teises ginti teisme, automobilio pirkėjui pravartu kruopščiai įsivertinti visus aptartus aspektus ir galimas rizikas. Tai visuomet protingiausia daryti su profesionalių teisininkų pagalba.
