Kelionės ir mūsų teisės jose

Rengiant šiuo metu galiojančio Turizmo įstatymo projektą, 2002 m. gegužės 28 d. pateiktame projekto aiškinamajame rašte kaip pagrindinis rengiamo įstatymo tikslas įvardytas siekis apsaugoti turizmo paslaugų vartotojų teises, nustatyti griežtesnius reikalavimus turizmo paslaugų teikimui, kiek tai susiję su vartotojų teisių apsauga. Siekiant šių tikslų, Turizmo įstatyme nustatyti reikalavimai, kuriuos būtina įvykdyti subjektui, ketinančiam siūlyti kelionės organizavimo paslaugas: užtikrinti turisto grąžinimą į pradinę turisto išvykimo vietą ir pinigų, turisto sumokėtų už organizuotą turistinę kelionę, grąžinimą turistui proporcingai nesuteiktų paslaugų vertei, jei prasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionės organizatorius negalės toliau vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties; šių įsipareigojimų įvykdymą užtikrinti laidavimo draudimo sutartimi, sudaryta su draudimo įmone; turėti galiojantį kelionės organizatoriaus pažymėjimą; Vyriausybės įgaliotos institucijos, t. y. Valstybinio turizmo departamento, nustatyta tvarka pateikti informaciją apie šių reikalavimų įvykdymą.

Kieno atsakomybė?

Turizmo įstatymas taip apibrėžia turizmo paslaugų paketą – tai už bendrą kainą parduoti parengtas turizmo paslaugų rinkinys, kurį sudaro ne mažiau kaip dvi turizmo paslaugos, įskaitant transportą ir apgyvendinimą, kai paslaugų trukmė viršija parą. Turizmo paslaugos yra atlygintinės, dėl kainos su paslaugų vartotoju susitariama sutartyje. Turizmo paslaugų teikėjas, teikdamas paslaugas pagal sutartį, gali naudotis kitų asmenų pagalba, tačiau tokiu atveju jam tenka pareiga atsakyti už jų veiksmus. Tarkime, keliautojų, turistų nesieja sutartis ir teisiniai santykiai su viešbučiu, kuriame jie apgyvendinti. Tad jei viešbutis netinkamai suteikė turistui apgyvendinimo paslaugas, teisinė atsakomybė už tai tenka turizmo paslaugų teikėjui – kelionių organizatoriui. Turizmas, kaip ir bet kuris verslas, yra veikimas savo rizika, todėl turizmo paslaugas teikianti bendrovė turi prisiimti neigiamų savo veiklos padarinių riziką, į kurią įeina ir atsakomybė už pasirinktų trečiųjų asmenų įsipareigojimams vykdyti netinkamus veiksmus. Štai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-186/2006 kelionių organizatorius buvo pripažintas atsakingu ir turėjo atlyginti dalį žalos klientams, už tai, kad jie viešbutyje buvo apvogti. Teismas pripažino apgyvendinimo kokybę netinkama, kadangi į turistų viešbučio kambarį naktį galėjo patekti pašaliniai asmenys. Kelionių organizatorius pripažintas atsakingu ne už įvykusią vagystę, nes pats vagystės faktas kaip galima rizika neapima jo suteiktų paslaugų, bet už tai, kad jis nenumatė tokio fakto ir neapsaugojo klientų. Beje, teismas nustatė, kad turistams atvykus į viešbutį, jie buvo informuoti, jog vertingus daiktus, pinigus atiduotų saugoti į viešbučio administracijoje esančius seifus. Teismas konstatavo, kad keliautojų neapdairumas, nerūpestingumas nepasinaudojus šia paslauga padėjo žalai atsirasti, todėl jiems priteistą žalos atlyginimo dydį sumažino perpus.

Jeigu turistai ar jų bagažas nepristatomi laiku į paskirties vietą, už tai taip pat atsakingas kelionių organizatorius. Minėta, kelionės organizatoriaus teikiamos paslaugos apima ir vežimo paslaugas. Vežimo paslaugos sudedamoji dalis yra ir turisto bagažo nuvežimas į paskirties vietą. Tai, kad turizmo paslaugas teikiantis asmuo turistų ir jų bagažo transportavimui pasitelkė trečiuosius asmenis, tarkime, skrydžių bendrovę, neatleidžia kelionių organizatoriaus nuo atsakomybės. Šiuo atveju kelionių organizatoriaus atsakomybė – pareiga atlyginti turistams neturtinę žalą, būtų sprendžiama pagal turizmo paslaugų sutartį, bet ne pagal 1929 m. Varšuvos ir 1961 m. Gvadalacharos konvencijas, nustatančias vežimo oru taisykles.

Informacijos svarba

Itin reikšminga yra kelionių organizatoriaus pareiga informuoti turistą. Turistas renkasi konkretų turizmo paslaugų teikėją, su kuriuo jis ketina sudaryti sutartį, ir turi pagrindą tikėtis, kad įsigys tinkamos kokybės paslaugas, atitinkančias pateiktą informaciją apie jas. Kelionių organizatorius kaip verslininkas privalo užtikrinti ne tik jo teikiamų paslaugų kokybę, bet ir informacijos apie jas teisingumą. Reikalaujamos būsimam turistui atskleisti informacijos sąrašas nėra baigtinis. Teikiamos sudarant sutartį  informacijos  apimčiai taikytinas ikisutartinių santykių sąžiningumo principas, taip pat turisto teisių apsaugos prioriteto principas. Kelionių organizatorius turi suteikti išsamią informaciją prieš turizmo paslaugų teikimo sutarties pasirašymą. Informacijos išsamumas turi būti vertinamas individualiai, atsižvelgiant į turisto keliavimo patirtį, jo pageidavimus, kitas individualias savybes ir negali būti tapatinamas vien su privalomos, imperatyviai įstatyme nustatytos informacijos pateikimu. Prie privalomai teiktinos informacijos įstatymas priskiria informaciją apie apgyvendinimo tipą, objekto vietą, kategoriją ar patogumo lygį ir pagrindinius ypatumus bei klasę (pagal atitinkamas priimančiosios valstybės taisykles).

Pareiga informuoti vartotoją kelionių organizatoriui išlieka visą sutarties galiojimo laiką. Štai civilinėje byloje Nr. 3K-3-487/2007 Lietuvos Aukščiausiasis teismas sprendė, kad kelionės organizatorius nedelsdamas, kai tik sužinojo iš savo partnerių, privalėjo informuoti turistą, kad negalės įvykdyti sutarties ar jos dalies; kadangi įstatymo nenustatytas konkretus laikotarpis, per kurį kelionės organizatorius privalo informuoti turistą apie pirmiau nurodytas aplinkybes, sąvoka „nedelsiant“ išaiškinta ir suprantama „kuo greičiau“.

Kas yra kelionė?

Minėta, kad turistinė kelionė yra turizmo paslaugų rinkinys. Turizmo paslauga tenkinami turistų kelionės organizavimo, apgyvendinimo, maitinimo, vežimo, informacijos, pramogų ir kiti poreikiai. Civilinėje byloje Nr. 3k-3-386/2008 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atkreipė dėmesį, kad tokia sąvoka kaip „šeimos poilsis“ įstatymuose nevartojama. Šeimos poilsis galėtų būti laikomas tik organizuotos turistinės kelionės tikslu, kurio siekia turistas, įsigydamas turizmo paslaugų paketą. Turistas yra fizinis asmuo, kuris pažintiniais, profesiniais – dalykiniais, etniniais, kultūriniais, rekreaciniais, sveikatingumo, religiniais ar specialiais tikslais keliauja po šalį ar kitas šalis ir apsistoja bent vienai nakvynei, tačiau ne ilgiau kaip vienerius metus už savo nuolatinės gyvenamosios vietos ribų, jei ši veikla nėra mokymasis ar apmokamas darbas lankomoje vietovėje. Taigi, pats turistas sprendžia, kokie yra jo pasirinktos kelionės tikslai ir pasirenka atitinkamas paslaugas. Tačiau sąvoka „poilsis“ yra subjektyvaus pobūdžio ir kiekvienas asmuo ją gali suvokti skirtingai.

Kelionės organizatorius atsako už netinkamą turizmo paslaugų sutarties vykdymą. Jei kelionės organizatorius netinkamai vykdė sutartį ir dėl to turisto pagrįsti ir protingi lūkesčiai neišsipildė, šis liko kelione nepatenkintas, turistas įgyja teisę į neturtinės žalos atlyginimą. Maksimalią neturtinę žalą už netinkamą turizmo paslaugų sutarties vykdymą įstatymas riboja trigubos kelionės kainos dydžiu. Šiuo atveju, kelionės kaina savaime nėra žalos atlyginimo matas – viena, dvi ar trys kelionės kainos. Žala apskaičiuojama remiantis bendraisiais neturtinės žalos įvertinimo kriterijais (kaip nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kt.), taip pat atsižvelgiant į specifinius, tik šios kategorijos byloms būdingus kriterijus bei aplinkybes (turisto pagrįstų ir protingų lūkesčių neišsipildymas, ribota galimybė ilsėtis, keliauti su ekskursijomis, finansiniai rūpesčiai dėl neplanuotų išlaidų ir finansinių planų priverstinis koregavimas, nuolatiniai kelionės nesklandumai, stresas, nesaugi aplinka ir žaidimų inventorius vaikams, apsinuodijimas maistu ar pan.).

Ne už viską atsako

Kelionės organizatoriaus atsakomybė nėra absoliuti. Jeigu kelionės organizatorius atsisako sutarties dėl aplinkybių, už kurias turistas neatsako, jis privalo pasiūlyti turistui naują tokios pat ar geresnės kokybės kelionę. Jei turistas pasiūlytos kelionės atsisako, jis turi teisę reikalauti, kad jam būtų grąžinti ar kompensuoti už neįvykusią kelionę sumokėti pinigai. Remiantis nustatytu teisiniu reglamentavimu apie negalėjimą įvykdyti sutarties ar jos dalies kelionės organizatorius turistui privalo pranešti nedelsdamas, kai tik sužino. Kadangi pranešimo terminas nėra konkrečiai nustatytas, apie minėtas aplinkybes turistas turi būti informuojamas „kuo greičiau“. Iš karto po to, kai informuojamas, turistas įgyja teisę atsisakyti sutarties arba ją keisti. Turizmo paslaugų sutartyse tokiems atvejams būna nustatyta turisto pretenzijų kelionių organizatoriui reiškimo tvarka. Jei turistas sutinka, priima naują pasiūlymą (tarkime, keičiasi viešbutis, skrydžio data, kelionės trukmė ar pan.), laikoma, kad turistas faktiškai sutinka su pakeistomis turizmo paslaugų sutarties sąlygomis.

Santykiai su vežėjais

Keliaujant „ne per agentūrą“, už skrydžių atšaukimą ar vėlavimą, bagažo nepristatymą ar vėlavimą, atsakomybės reikalauti, be abejo, reikia tiesiogiai iš vežėjų. Keleivio teisę gauti kompensaciją iš oro vežėjo reglamentuoja Europos Parlamento ir Tarybos (EB) reglamentas Nr. 261/2004 ir 1999 m. konvencija dėl tam tikrų tarptautinio vežimo oru taisyklių suvienodinimo (Monrealio konvencija).

Reglamentas numato kompensaciją visiems keleiviams už skrydį vykdančio vežėjo skrydžio atšaukimą. Standartinė kompensacija yra mokama visiems keleiviams. Tam tikromis sąlygomis atšaukus 1500 km ar mažesnio atstumo skrydį keleiviams mokama 250 eurų kompensacija; atšaukus didesnio kaip 1500 km atstumo Bendrijos vidaus skrydžius ir visus kitus 1500 -3500 kilometrų atstumo skrydžius – 400 eurų; visų kitų skrydžių, nepatenkančių į čia paminėtas abi skrydžių kategorijas – mokama 600 eurų. Ji išmokama keleiviams nedelsiant – per septynias dienas. Keleiviui kompensacija nemokama, jeigu apie skrydžio atšaukimą keleiviui pranešta mažiausiai prieš 14 dienų iki tvarkaraštyje numatyto išskridimo laiko; jeigu apie skrydžio atšaukimą pranešta mažiausiai prieš 7 dienas iki numatyto skrydžio ir buvo pasiūlyta keliauti kitu maršrutu. Skrydį vykdantis oro vežėjas nemoka kompensacijos už skrydžio atšaukimą ir dėl ypatingų aplinkybių, kurių nebūtų buvę galima išvengti net ir imantis visų pagrįstų priemonių (tarkime dėl skrydžiui nepalankių meteorologinių sąlygų).

Monrealio konvencija reglamentuoja jau individualios keleivio žalos kompensavimo klausimą. Konvencija reikalauja, kad keleivio patirta žala būtų įvertinta, nustatytas jos dydis. Siekiant užtikrinti tarptautinio vežimo oru vartotojų interesų pusiausvyrą, Monrealio konvencija reglamentuoja sąlygas, kada galima reikalauti atsakomybės iš oro vežėjo, o kada toks vežėjas nėra atsakingas. Oro vežėjas atleidžiamas nuo atsakomybės už vėlavimą, jei jo darbuotojai ar atstovai ėmėsi visų prieinamų protingų priemonių žalai išvengti arba jei tokių priemonių imtis buvo tiesiog neįmanoma. Suprantama, oro vežėjas neatsakingas už vėlavimą, jei tai lėmė paties kompensacijos reikalaujančio asmens neatsargumas, neteisėtas veikimas arba neveikimas. Pripažinus oro vežėją atsakingu už keleivių, jų bagažo vėlavimą, jo atsakomybė yra ribojama. Oro vežėjas privalo sumokėti kiekvieno keleivio dėl vėlavimo patirtą ir įrodytą žalą, tačiau ne daugiau kaip 4150 SST (Tarptautinio valiutos fondo speciali skolinimosi teisė, šiuo metu 1 SST – 3,7989 LTL). Už bagažo sunaikinimą, praradimą arba vėlavimą atsakingas oro vežėjas turi sumokėti ne daugiau kaip 1000 SST kiekvienam keleiviui. Jei keleivis deklaravo specialų suinteresuotumą bagažo pristatymu, tuomet dėl tokio bagažo sunaikinimo, praradimo arba vėlavimo oro vežėjas atsakingas deklaruota suma.

Žymos: , , , ,

Psichologinis smurtas ir priekabiavimas darbe (mobingas)

Nuo 2022 m. lapkričio 1 d. darbdaviui, įgyvendinant DK 30 str. normas atsirado nauja pareiga imtis visų būtinų priemonių smurto ir priekabiavimo prevencijai darbo vietoje užtikrinti, ypatingą dėmesį skiriant numatytų prevencijos priemonių įgyvendinimo kontrolei ir jų veiksmingumui.

Plačiau

Ginčo teismingumas tarptautinio krovinio vežimo atveju (CMR kovencija v. Reglamentas „Briuselis Ibis“)

Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2024-09-05 priėmė transportininkams svarbią nutartį, kurioje paaiškino, jog esant tarptautinio vežimo sutartiniams santykiams sprendžiant dėl ginčo teismingumo ne visais atvejais gali būti taikomos CMR konvencijoje numatytos teismingumo taisyklės.

Plačiau

Šeimos ir sutuoktinio paveldėjimo teisė

Šeimos ir paveldėjimo teisė apima vedybų, skyrybų, santuokoje įgyto turto padalijimo ir santuokos nutraukimo teisinių pasekmių sutartis bei klausimus dėl mirusio asmens palikto turto paveldėjimo. Mes padedame paruošti, sudaryti ir įregistruoti tokias sutartis. Konsultuojame savo klientus visais šeimos ir paveldėjimo teisės klausimais. Kokiais šeimos ir sutuoktinio paveldėjimo teisės klausimais suteiksime jums konsultacijas? Planuojant sudaryti santuoką […]

Plačiau
Žemėlapis