Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ypatumai viešųjų pirkimų ginčuose
Teisme reiškiami ieškiniai labai dažnai lydimi prašymų taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Ginčai, kylantys dėl viešųjų pirkimų, – ne išimtis. Galiojantis Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymas (toliau – VPĮ) numato, jog tiekėjas, kuris mano, kad perkančioji organizacija nesilaikė VPĮ reikalavimų ir tuo pažeidė ar pažeis jo teisėtus interesus, gali kreiptis į teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Tame tarpe dėl pirkimo procedūros sustabdymo ar perkančiosios organizacijos priimto sprendimo vykdymo sustabdymo. Nurodyta nuostata neteks galios nuo 2011-10-01. Tačiau tai nereiškia, kad ateityje nebebus galima prašyti teismą taikyti laikinųjų apsaugos priemonių. Po mėnesio įsigaliosianti VPĮ redakcija numato tiekėjo teisę prašyti teismą taikyti laikinąsias apsaugos priemones Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) nustatyta tvarka. CPK, be kita ko, numatyta, jog ieškovas gali prašyti teismą uždrausti atsakovui imtis tam tikrų veiksmų. Tokio pobūdžio laikinosiomis apsaugos priemonėmis galima sustabdyti tiek pirkimo procedūras, tiek perkančiosios organizacijos priimto sprendimo vykdymą. Tiekėjo teisėtų interesų požiūriu teisė prašyti sustabdyti pirkimo procedūras yra svarbi, nes pagal VPĮ 7 str. 3 d. 1 p. viešasis pirkimas laikomas pasibaigusiu, kai sudaroma pirkimo sutartis (preliminarioji sutartis) arba nustatomas projekto konkurso laimėtojas. Sudarius viešojo pirkimo sutartį pirkimo procedūros pasibaigia ir perkančioji organizacija neturi nei teisinių, nei faktinių galimybių vykdyti viešojo pirkimo procedūras. Taigi konkurso procedūrų sustabdymas, kaip laikinoji apsaugos priemonė, yra tiekėjo interesų gynimo priemonė, taikytina pareiškus teisme ieškinį dėl viešojo pirkimo procedūrų pažeidimų, kol tos procedūros dar nėra baigtos. Viešojo pirkimo procedūroms pasibaigus, išnyksta teisinis pagrindas taikyti pirkimo procedūrų sustabdymą ar tęsti konkursą ir iš naujo vykdyti konkurso procedūras (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-12-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-323/2009).
Galiojantis VPĮ nustato, kad nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priimama vadovaujantis ekonomiškumo ir efektyvumo principais bei viešuoju interesu. Tai reiškia, jog teismas gali nuspręsti netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų neigiamos pasekmės galėtų viršyti jų teikiamą naudą. Šios nuostatos taip pat neteks galios nuo 2011-10-01. Ekonomiškumo, efektyvumo ir viešojo intereso viršenybės principai, nors ir nenurodyti įstatyme, neabejotinai išliks aktualūs ateityje. Be to, jau yra susiformavusi gausi ir nuosekli teismų praktika jų taikymo klausimu. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006-03-28 nutarime konstatavo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ir Lietuvos apeliacinis teismas, pagal savo kompetenciją privalo užtikrinti atitinkamos jurisprudencijos tęstinumą, kad teismų praktika būtų koreguojama tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, konstituciškai pagrindžiama ir pateisinama, ir tai, kad toks bendrosios kompetencijos teismų praktikos koregavimas visais atvejais būtų deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamas. Todėl ir ateityje teismai vertins ne tik bendruosius CPK numatytus laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindus, bet ir tokių priemonių taikymo atitikimą ekonomiškumo bei efektyvumo principams, jų įtaką viešajam interesui.
Teismų praktikoje pabrėžiama, kad taikant laikinąsias apsaugos priemones, visų pirma, turi būti užtikrinta viešojo intereso apsauga ir tik po to siekiama ūkio subjektų tarpusavio interesų pusiausvyros išlaikymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2007-09-27 nutartis, civilinė byla Nr. 2-587/2007, Lietuvos apeliacinio teismo 2007-09-27 nutartis, civilinė byla Nr. 2-638/2007).
Pagal nuoseklią teismų formuojamą praktiką, net ir tuo atveju, kai egzistuoja grėsmė būsimam teismo sprendimui įvykdyti, laikinosios apsaugos priemonės neturėtų būti taikomos, jeigu jomis bus pažeidžiamas viešasis interesas – valstybės pripažintas ir teisės ginamas visuomeninis interesas. Jis apima pagrindinius principus, kuriais grindžiama valstybės teisinė sistema, valstybės ir visuomenės funkcionavimas. Tai, ar konkrečiu atveju yra viešasis interesas, sprendžia teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-04-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2006). Galiojantys įstatymai nepateikia viešojo intereso sampratos, todėl ji yra vertinamojo pobūdžio. Jo sąvokos turinys gali būti atskleidžiamas tik analizuojant konkrečios bylos faktines aplinkybes ir aiškinant bei taikant konkrečias teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003-12-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1103/2003; 2006-04-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2006; 2006-09-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2006 ir kt.).
Pavzydžiui, 2011-08-18 Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-2200/2011, pripažinta, kad kompiuterinės įrangos eksploatacinės medžiagos, dėl kurių įsigijimo paskelbtas viešasis konkursas, yra būtinos Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos vykdyti savo funkcijas, o laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra valstybei nenaudingas dėl nurodytos institucijos darbo nepertraukiamumo būtinumo. Kitoje nutartyje (2011-04-07, civilinės bylos Nr. 2-760/2011) Lietuvos apeliacinis teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymas pažeistų viešąjį interesą bei prieštarautų ekonomiškumo principui, nes vykdomas projektas yra susijęs su būtinybe užtikrinti tinkamą gydymo paslaugų teikimą (pirkimu siekiama gerinti sveikatos apsaugą, siekiama naudos valstybei rūpinantis visuomene, žmonių gerove) bei yra finansuojamas Europos Sąjungos struktūrinės paramos lėšomis. Kitoje byloje (2010-12-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1922/2010) Lietuvos apeliacinis teismas sprendė, jog strateginę reikšmę turinčio objekto rekonstrukcijos darbų sustabdymas, t.y. rekonstrukcijos darbų nukėlimas neapibrėžtam laikui gali turėti neigiamą įtaką nacionalinio saugumo ir visuomenės apsaugos stabilumo užtikrinimui. Taigi bendrąja prasme viešieji interesai reiškia naudą visuomenei ar jos daliai, žmonių gerovę. Vadinasi, jeigu konkrečioje byloje taikytinos ar jau pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės daro ar gali daryti žalą visuomenei (jos daliai), daryti neigiamą įtaką žmonių gerovei, teismas gali atsisakyti taikyti arba panaikinti jau pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones (Lietuvos apeliacinio teismo 2009-08-24 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-832/2009). Pavyzdžiui, projektus, finansuojamus iš Europos sąjungos, o taip pat Lietuvos Respublikos ar savivaldybių lėšų, bei jų įgyvendinimą teismai paprastai laiko neatsiejamai susijusiais su viešuoju interesu. Laikoma, jog viešasis interesas būtų pažeistas, jei sutriktų finansavimas ir sėkmingas bei savalaikis projekto vykdymas ar netekus lėšų projektas liktų neįgyvendintas. Matyti, kad tokio pobūdžio bylose ieškovo privatų interesą gauti ekonominę naudą nusveria gyventojų ir visos valstybės poreikiai.
Teismų praktikoje išaiškinta, jog pirkimo procedūrų sustabdymas turi būti ekonomiškai tikslingas (ekonomiškumo principas). Pirkimo procedūros negali būti stabdomos, jeigu jas vykdanti perkančioji organizacija ar tiekėjas patirtų didesnių nuostolių už tuos, kuriuos galėtų patirti ieškinį pateikęs tiekėjas, t. y. jei sustabdymas ekonomiškai netikslingas (Lietuvos apeliacinio teismo 2007-10-18 nutartis, civilinės bylos Nr. 2-645/2007). Ekonomiškumo principas taip pat reikalauja išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą. Bet kuris teismo atliekamas procesinis veiksmas yra neatsiejamas nuo tikslo užtikrinti ginčo šalių ir kitų suinteresuotų asmenų teisėtų interesų pusiausvyrą, nes to reikalauja universalieji civilinio proceso teisės principai. Tai suponuoja būtinumą vertinti, ar konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas bus proporcingas jų taikymu siekiamiems visuomeniniams tikslams, nustatyti ar jų neigiamos pasekmės neviršija jų teikiamos naudos, ar valstybės taikomos poveikio priemonės bus proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, ar asmenų teisės nebus suvaržytos labiau nei reikia šiems tikslams pasiekti. Teismas turi taikyti tik tokias ir tik tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek būtina ir pakanka užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą. Laikinosios apsaugos priemonės netaikomos, jeigu, pripažįstant vieno asmens interesus, būtų paneigti kito (kitų) asmens (asmenų) interesai (Lietuvos apeliacinio teismo 2007-12-13 nutartis, civilinė byla Nr.2-834/2007). Tiesiogiai su pareikštu reikalavimu ir būsimo teismo sprendimo įvykdymu nesusijusių bei įtakos teismo sprendimo įvykdymui nedarančių apribojimų atsakovo atžvilgiu taikymas pažeistų ekonomiškumo principą.
Aptartos aplinkybės nereiškia, kad laikinosios apsaugos priemonės ginčuose dėl viešųjų pirkimų tėra neveikiantis teisės institutas. Kaip jau minėta, taikant laikinąsias apsaugos priemones, visų pirma, turi būti užtikrinta viešojo intereso apsauga. Nustačius, kad viešajam interesui grėsmės nėra, galima pereiti prie ūkio subjektų tarpusavio interesų pusiausvyros išlaikymo. Pavyzdžiui, priimdamas 2011-05-19 nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1611-2011, Lietuvos apeliacinis teismas įvertino perkamų paslaugų pobūdį, siekiamus tikslus ir mastą. Tik išsaiškinęs, kad jie iš esmės susiję ne su perkančiosios organizacijos poreikių tenkinimu, o su visos visuomenės bei valstybės interesų užtikrinimu – viešuoju interesu, teismas nutarė netenkinti ieškovo prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Kitoje byloje (2010-12-02 nutartis, civilinės bylos Nr. 2-1722/2010) Lietuvos apeliacinis teismas aiškinosi ar neįsigijusi teritorijos priežiūros ir patalpų valymo paslaugų ar jas įsigijusi pavėluotai, Atsakovas galės tinkamai vykdyti jai pavestas funkcijas. Išsiaiškinęs, kad konkurso pagrindu teikiamos paslaugos bus skirtos išimtinai atsakovo vidinėms reikmėms, teismas sprendė, jog pirkimo sustabdymas iki bus išspręstas tarp šalių kilęs ginčas, nepažeis viešojo intereso, t. y. sustabdžius konkurso procedūras, viešasis interesas nenukentės, nebus sutrikdytas ir atsakovo funkcijų vykdymas. Nurodytoje byloje Atsakovas neįrodė, jog patirtų neproporcingai didesnius nuostolius negu galimi ieškovo nuostoliai, t. y. neįrodė, kad nagrinėjamu atveju pirkimo procedūrų sustabdymas yra ekonomiškai netikslingas.
Prieš prašant teismą pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones, reikėtų įvertinti perkamų paslaugų ar prekių pobūdį bei tikslą, kuriam jos yra perkamos. Tik nustačius, kad pirkimo objektu bus tenkinami išimtinai perkančiosios organizacijos vidiniai poreikiai, kurio neįsigijus jos veikla nesutriks ir/ar dėl to nebus pažeistas viešasis interesas, galima tikėtis, jog teismas tenkins prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Pažymėtina, kad laikinąsias apsaugos priemones prašantis taikyti tiekėjas savo prašymą turėtų motyvuoti – nurodyti argumentus, o esant galimybei pateikti ir įrodymus, patvirtinančius, kad priemones pritaikius, ekonomiškumo ir efektyvumo principai, viešasis interesas nebus pažeisti. Ne mažiau svarbus aspektas – terminai. Ne paslaptis, kad dažnai ieškiniai teismui pareiškiami paskutinę termino dieną. Todėl tiek ieškiniai teismui turėtų būti reiškiami kiek įmanoma greičiau, tiek perkančiosios organizacijos turėtų būti informuojamos apie pareikštą ieškinį nelaukiant VPĮ nustatyto 3 dienų termino pabaigos.