Laiku nesikreipus į notarą dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo gali tekti kreiptis į teismą
Šiame straipsnyje apžvelgsime kas yra paveldėjimo teisės liudijimas, paveldėti turtą galima pagal įstatymą arba testamentu. Jeigu asmuo nėra surašęs testamento, mirties atveju jo sukauptas turtas yra paveldimas vadovaujantis įstatymu. Ką verta žinoti paveldėtojui? Kas yra palikimo priėmimas faktiniu valdymu? Kodėl bet kuriuo atveju dėl turto paveldėjimo verta kreiptis į notarą? Kokių rūpesčių galima išvengti, laiku susitvarkius teisinius formalumus?
Kodėl svarbus trijų mėnesių terminas?
Nereta situacija, kai mirusiojo įpėdinis dėl mirusiojo turto dalies paveldėjimo nesikreipia į notarų biurą, manydamas, kad mirusiojo turto dalis jam „pereina“ savaime. Toks elgesys yra klaidingas, nes dažniausiai sąlygoja problemas ateityje – paveldėtojas ne tik negali laisvai disponuoti palikėjo turtu, bet ir kyla grėsmė, kad palikėjo turtą paveldės valstybė. Dėl to paveldėtojui net gali tekti kreiptis į teismą.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 5.50 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad palikimas gali būti priimtas dviem būdais – pradėjus turtą faktiškai valdyti ir įpėdiniui padavus palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą apie palikimo priėmimą.
Pagal CK 5.66 ir 5.67 straipsnius nuosavybės teisė į paveldimą turtą įforminama paveldėjimo teisės liudijimu, kuris išduodamas suėjus trims mėnesiams nuo palikimo atsiradimo dienos. Šios normos nenustato termino, kada vėliausiai gali būti kreipiamasi dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo. Taip pat nenustato ir nuosavybės teisės pasibaigimo ar išnykimo per tam tikrą laiką neįformintos nuosavybės teisės. Todėl, per tris mėnesius faktiškai pradėjęs paveldimą turtą valdyti ir tuo pagrindu savininku tapęs įpėdinis, gali bet kada po trijų mėnesių nuo palikimo atsiradimo dienos kreiptis į notarą dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo, o šis turi išduoti įpėdiniui liudijimą, jeigu nėra abejonių dėl faktinio palikimo priėmimo ir jeigu šio fakto niekas neginčija.
Palikimo priėmimo forma – faktiškas turto valdymas
Teismų praktikoje pažymėta, kad, įpėdiniui priėmus palikėjo turtą ir pradėjus jį faktiškai valdyti, nereikalaujama, jog įpėdinio atlikti faktinio palikimo priėmimo veiksmai būtų teisiškai įforminti, t. y., įpėdiniui nebūtina kreiptis į notarą su pareiškimu dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo, į teismą dėl palikimo priėmimo juridinio fakto nustatymo arba į kitas valstybės institucijas. Taigi, nors asmens valia, pradėjus faktiškai valdyti paveldėtą turtą, nėra išreiškiama oficialia forma paduodant įgaliotai institucijai pareiškimą, prašymą ar pan., tačiau toks palikimo priėmimo būdas sukuria tokius pat teisinius padarinius, kaip ir pasinaudojus kitu įstatyme nustatytu palikimo priėmimo būdu, t. y., asmuo laikomas priėmusiu palikimą.
CK 5.51 straipsnyje detalizuotas palikimo priėmimas faktiškai pradėjus turtą valdyti. Remiantis šio straipsnio 1 dalimi, laikoma, kad įpėdinis priėmė palikimą, jeigu jis pradėjo valdyti turtą bei juo rūpintis, kaip savu. Įpėdinis, pradėjęs valdyti kokią nors palikimo dalį ar net kokį nors daiktą, laikomas priėmusiu visą palikimą. Pavyzdžiui, pradėjęs valdyti gyvenamąjį namą, įpėdinis laikomas priėmusiu ir ūkinį pastatą, palikėjui priklausiusią transporto priemonę ir kt.
Teismų praktikoje taip pat nurodyta, kad asmuo, grindžiantis savo reikalavimą – palikimo priėmimą faktiškai pradėjus jį valdyti, turi įrodyti, kad jis, kaip įpėdinis, atliko aktyvius veiksmus, išreiškiančius jo valią įgyti nuosavybės teisę į paveldimą turtą, ir pradėjo valdyti palikėjo turtą kaip savo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad aktyvus naudojimasis palikimu patvirtina įpėdinio valios priimti palikimą tinkamą išraišką.
Problemos – po vieno iš tėvų ar sutuoktinių mirties
Pasirinkus palikimą priimti faktinio valdymo būdu, paveldėtojams vis dėlto kyla nemažai problemų.
Nors paveldėjimo būdas, kai palikimas priimamas faktiškai pradėjus paveldimą turtą valdyti, sukuria tokius pat teisinius padarinius kaip ir priėmus palikimą kitu palikimo priėmimo būdu (padavus palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą dėl palikimo priėmimo), tačiau, kai faktiniu paveldimo turto valdymu priėmęs palikimą įpėdinis ilgą laiką delsia kreiptis į notarą dėl nuosavybės teisę patvirtinančio dokumento (paveldėjimo teisės liudijimo) išdavimo ir nuosavybės teisių į paveldėtą registruotiną turtą įregistravimo, pats įpėdinis negali savo nuožiūra įgyvendinti nuosavybės teisių. Jis negali laisvai disponuoti paveldėtu registruotinu turtu, pavyzdžiui, jo parduoti.
Praktikoje neretai pasitaiko situacijų, kuomet po vieno iš sutuoktinių mirties, jį pergyvenęs kitas sutuoktinis palikimą priimama faktiškai pradėdamas jį valdyti, pvz., toliau gyvena bendrame sutuoktinių bute.
Nusprendus tokį butą parduoti susiduriama su sunkumais, paaiškėjus, kad palikėjo turto dalis nėra įregistruota pergyvenusio sutuoktinio vardu, todėl joks disponavimas, tame tarpe ir paveldėto turto pardavimas, nėra galimas.
Panaši situacija susiklosto, kai po tėvų mirties vaikai nusprendžia parduoti tėvams priklausiusį turtą, tačiau kreipiantis į notarą dėl palikimo priėmimo, paaiškėja, kad mirusįjį pergyvenęs tėvas, palikėjo turto dalį buvo priėmęs faktiniu valdymu. Tokiu atveju vaikams tenka kreiptis į teismą ir visų pirma įrodyti, kad pergyvenęs sutuoktinis pirmiau mirusio sutuoktinio turto dalį priėmė faktiniu valdymu.
Nuosavybės teisės dokumentai gali būti įforminami vėliau
Asmuo, palikimą priimdamas faktiškai pradėjęs jį valdyti, dėl palikimo „įteisinimo“ bet kuriuo atveju turi kreiptis į teismą. Jis gali nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą dėl palikimo priėmimo pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 444 straipsnio 2 dalies 8 punktą, jeigu yra sąlygos ypatingosios teisenos tvarka nagrinėti bylą (CPK 445 straipsnis).
Paveldėjimo teisės liudijimas
Verta paminėti, kad faktiškai pradėjęs paveldimą turtą valdyti ir tokiu būdu priėmęs palikimą, įpėdinis tampa paveldėto turto savininku nuo palikimo atsiradimo dienos, o nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai (paveldėjimo teisės liudijimas) gali būti įforminti vėliau (po teismo sprendimo).
Taigi, norėdamas gauti paveldėjimo teisės liudijimą dėl faktiniu valdymu priimto turto, asmuo privalo kreiptis į teismą ir įrodyti, kad per tris mėnesius po palikimo atsiradimo dienos atliko aktyvius veiksmus išreiškiančius jo valią įgyti nuosavybės teisę į paveldimą turtą. Jeigu faktiškai asmens valdomą turtą yra paveldėjusi valstybė, asmeniui, kreipiantis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, kad jis yra priėmęs savo mirusio sutuoktinio ar kito artimo asmens palikimą ir pradėjęs faktiškai jį valdyti, papildomai tenka prievolė nuginčyti notaro išduotą palikimo perėjimo valstybei liudijimą.
Teismas, atsižvelgęs į CK normas ir teismų praktikoje suformuotus kriterijus, nustato, ar asmuo priėmė palikimą, pradėjęs jį faktiškai valdyti. Apie tokių veiksmų atlikimą teismas sprendžia iš jų fakto ir pobūdžio. Veiksmų faktas reiškia, kad palikimo priėmimo veiksmai yra atlikti, t.y., įpėdinis perima mirusiojo turtą ir pradeda jį valdyti.
Šiuo atveju nereikalaujama, kad įpėdinio atlikti faktinio palikimo priėmimo veiksmai būtų teisiškai įforminti. Įpėdiniui nebūtina kreiptis nei į notarą su pareiškimu dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo, nei į teismą dėl palikimo priėmimo juridinio fakto nustatymo, nei į kitas valstybės institucijas. Veiksmų pobūdis – tai įpėdinio aktyvūs veiksmai, iš kurių matyti, kad jis perimtą turtą valdo kaip savo ir laiko save turto savininku (tvarko turtą, juo naudojasi, moka už jį mokesčius, atlieka kitus panašaus pobūdžio veiksmus).
Įpėdinio aktyvūs veiksmai, leidžiantys nustatyti, kad palikimas priimtas faktiškai pradėjus valdyti turtą, gali būti palikimą sudarančių daiktų paėmimas ir naudojimas kaip savininko. Tokie įpėdinio veiksmai patvirtina, kad jis, kaip palikimo savininkas, aktyviai dalyvauja priimant palikimą, užvaldo visą palikimą arba, gaudamas dalį daiktų, pasidalija jį su kitais įpėdiniais. Aktyvūs palikimo priėmimo veiksmai gali būti atlikti su visu palikimu arba dalimi palikimą sudarančių daiktų, net ir su vienu daiktu. Nustatant šią aplinkybę reikia įvertinti įrodymus, kokį konkretų turtą pareiškėjas užvaldė po palikėjo mirties, ar šis turtas sudaro palikimo dalį, ar turtu pareiškėjas naudojosi kaip savo nuosavybe.
Naudojimasis paveldėtu turtu nesukuria nuosavybės teisės
Teismams dažnai tenka nagrinėti prašymus, grindžiamus aplinkybe, kad mirusiojo palikimą pareiškėjas priėmė toliau gyvendamas mirusiajam priklausančiame name, bei jį remontuodamas, prižiūrėdamas. Norint įrodyti, kad įpėdinis priėmė turtą kaip palikimą, faktiškai pradėjęs jį valdyti per įstatymo nustatytą terminą, nepakanka įrodyti, jog jis tęsė naudojimąsi paveldėtu turtu, pradėtą iki palikėjo mirties tokiu pagrindu, kuris nesukuria nuosavybės teisės. Vien nurodyti veiksmai nepatvirtina įpėdinio valios teisę naudotis turtu, perkelti į kokybiškai naują stadiją – naudojimąsi, valdymą ir disponavimą. Taigi vien to fakto, kad pareiškėjas po palikėjo mirties tęsė naudojimąsi būstu, nepakanka tam, kad būtų nustatytas palikimo – namų valdos priėmimo, pradėjus faktiškai jį valdyti, faktas.
Įstatymas nenustato, kokia forma juridinę reikšmę turintis faktas apie palikimo priėmimą, faktiškai pradėjus valdyti paveldimą turtą, turi būti įrodinėjamas.
CPK nuostatos dėl įrodinėjimo nenustato reikalavimo, kad į bylą būtina pateikti rašytinius įrodymus ar kad juridinę reikšmę turintys faktai būtų nustatyti tik vadovaujantis rašytiniais įrodymais. Vadinasi, nesant rašytinių įrodymų, teismui turėtų užtekti ir kitokių įrodymų, pvz. pareiškėjo, liudytojų žodinių paaiškinimų, kurie sudarytų pakankamą pagrindą teismui daryti išvadą, kad pareiškėjas palikimą priėmė faktiškai jį valdydamas, tai yra savo konkliudentiniais veiksmais ir faktiniu turto valdymu, kaip savo, išreiškė valią priimti palikėjo turtą bei su tuo susijusias teises ir pareigas.
Kaip įrodymus vertinant asmens (pvz., įpėdinio) parodymus, šie turi būti kruopščiai teismo pasverti – ar jie detalūs, nuoseklūs ir patikimi. Ieškovo paaiškinimai apie bylos aplinkybes turi būti tikslūs ir išsamūs, padedantys atskleisti praeities įvykių loginę seką. Ieškovo parodymai pripažįstami nuosekliais, jeigu jie nuolatos yra tokio paties turinio, nesvarbu, kokiomis aplinkybėmis esant ir kuriems asmenims jie teikiami.
Kiekvienas palikimo priėmimo faktiniu valdymu atvejis yra individualus, todėl įpėdinio, siekiančio įrodyti, jog jis palikimą yra priėmęs šiuo būdu, nurodytos aplinkybės turi būti vertinamos konkrečios bylos aplinkybių kontekste ir sprendžiama, ar konkrečioje situacijoje įpėdinio elgesys atitinka kasacinio teismo praktikoje suformuluotus kriterijus, kuriais remiantis pripažįstama, jog įpėdinis siekė paveldimą turtą įgyti nuosavybėn.
Pagal CK 5.51 straipsnio 1 dalį, įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, jeigu jis pradėjo turtą valdyti, juo rūpintis kaip savo turtu (daiktą valdo, jį naudoja, prižiūri, juo disponuoja, moka atitinkamus mokesčius, kreipiasi į teismą, išreikšdamas valią priimti palikimą, prašydamas paskirti palikimo administratorių ir pan.).
Turtą paveldėti gali ir valstybė
Įpėdinė tiek pagal testamentą, tiek pagal įstatymą gali būti valstybė. Turtas valstybei paveldėjimo teise pereina, kai yra paliktas valstybei testamentu arba palikėjas neturi įpėdinių nei pagal įstatymą, nei pagal testamentą, arba nei vienas įpėdinis nepriėmė palikimo, arba iš visų įpėdinių atimta paveldėjimo teisė (CK 5.62 straipsnio 1 dalis).
Paveldinti pagal įstatymą valstybė yra specifinis subjektas paveldėjimo teisiniuose santykiuose ir skiriasi nuo kitų įpėdinių pagal įstatymą. Jei kiti įpėdiniai neatlieka palikimui priimti teisiškai reikšmingų veiksmų (CK 5.50 straipsnio 2 dalis), vadinasi, jie nedalyvauja paveldėjimo teisiniuose santykiuose.
Kai palikimas įstatymo pagrindu pereina valstybei, ji negali pasitraukti iš paveldėjimo teisinių santykių nepriklausomai nuo to, ar valstybei atstovaujančios institucijos atliks, ar ne palikimui priimti reikšmingus veiksmus.
Valstybė privalo imtis veiksmų įforminti įstatymo pagrindu įvykusį palikimo perėjimo jai juridinį faktą, kad galėtų įtraukti paveldėtą turtą į savo apskaitą ir iš paveldėto turto vykdyti palikėjo kreditorių reikalavimus. Nesant palikėjo kreditorių arba patenkinus jų reikalavimus, likusį turtą valstybė realizuoja savo nuožiūra.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad, kai nežinoma, ar yra įpėdinių, valstybei atstovaujanti institucija ir notaras turi imtis priemonių bei per protingą terminą tai išsiaiškinti.
Nustačius, kad asmuo priėmė mirusiojo palikimą, faktiškai pradėdamas jį valdyti, teismas panaikina palikimo perėjimo valstybei liudijimą, kadangi nebelieka CK 5.62 straipsnyje numatytų faktinių ir teisinių pagrindų palikimui pereiti valstybės nuosavybėn.
Bylinėjantis su valstybe išlaidos neatlyginamos
Dėl juridinio fakto nustatymo kreipdamasis į teismą, pareiškėjas neišvengiamai patirs teisinių išlaidų, netgi tokiu atveju, jeigu jis bylą laimės.
Paprastai CPK 93 straipsnio 1–3 dalyse nustatyta bendroji bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proceso šalims taisyklė grindžiama principu „pralaimėjęs moka“. Tai reiškia, kad, paskirstant bylinėjimosi išlaidas, pralaimėjusi šalis yra įpareigojama atlyginti laimėjusios šalies išlaidas. Tokiu būdu užtikrinamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas šalims, pagal išnagrinėtos bylos materialųjį teisinį rezultatą.
Vis dėlto, bylose dėl juridinio fakto nustatymo kasacinis teismas yra suformavęs kitą teisės aiškinimo taisyklę: kai turtą paveldi valstybė CK 5.62 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu, o vėliau įpėdinis, priėmęs palikimą pradėdamas jį faktiškai valdyti (CK 5.51 straipsnio 1 dalis), šiuo pagrindu kreipiasi į teismą dėl palikimo perėjimo valstybei liudijimo pripažinimo negaliojančiu ir teismas pripažįsta palikimo perėjimo valstybei liudijimą negaliojančiu, tokioje civilinėje byloje įpėdinio patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos, išskyrus atvejus, kai nustatomi neteisėti valstybės institucijų veiksmai (neveikimas), nulėmę palikimo perėjimo valstybei liudijimo išdavimą, arba valstybės įgaliotų institucijų netinkamas procesinis elgesys civilinėje byloje, kurioje ginčijamas palikimo perėjimas valstybei (2020 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-359-969/2020).
Vertinant valstybės įgaliotų institucijų veiksmus, be kita, ko, svarbu nustatyti, ar valstybės įgaliota institucija – VĮ Turto bankas pagrįstai inicijavo palikimo perėjimo valstybei procedūrą, t. y., ar buvo gautas atitinkamas valstybės (savivaldybės) institucijos atstovo (pareigūno) pranešimas apie tokį turtą; ar valstybės įgaliotai institucijai VĮ Turto bankui buvo (ar galėjo būti) žinoma apie tai, kad palikimą faktiniu valdymu yra priėmęs pareiškėjas.
Ginčo nagrinėjimą teisme, o kartu ir bylinėjimosi išlaidas iš esmės lemia tai, kad apie asmens priimtą faktiniu valdymu palikimą ilgą laiką įgaliotoms valstybės institucijoms nėra žinoma dėl jo paties pasyvumo. Asmuo, priėmęs palikimą faktiniu valdymu, tačiau neįforminęs palikimo priėmimo fakto, nesant akivaizdžiai išviešinto palikimo faktinio valdymo fakto, turi prisiimti riziką dėl valstybės atliktų veiksmų siekiant įforminti palikimo perėjimą valstybei.
Taigi, palikimo priėmimas faktiniu valdymu visuomet lemia mažesnius ar didesnius sunkumus, todėl, turint pasirinkimą, neverta svarstyti apie galimybę priimti palikimą šiuo būdu.
Dėl svarbių priežasčių praleisto termino atnaujinimo galimybės
Antrasis būdas priimti palikimą yra pradėti turtą faktiškai valdyti ir paduoti palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą apie palikimo priėmimą.
Pagal CK 5.50 straipsnio 3 dalį, pareiškimą notarui apie palikimo priėmimą įpėdinis turi pateikti per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos. Svarbu atkreipti dėmesį į faktą, kad trijų mėnesių terminas nėra naikinamasis.
Įpėdiniui praleidus terminą palikimui priimti, CK 5.57 straipsnis numato galimybę kreiptis į teismą dėl termino palikimui priimti pratęsimo ir įrodinėti, kad šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, pripažintinų pagrindu jam pratęsti, t. y., kad tam tikros priežastys lėmė, jog įpėdinis dėl nuo jo nepriklausančių aplinkybių tinkamai negalėjo įgyvendinti įstatyme įtvirtintų savo teisių.
Aiškindamas šią teisės normą kasacinis teismas yra nurodęs, kad teismai, spręsdami klausimą dėl termino palikimui priimti atnaujinimo, turi įvertinti ne tik objektyvias aplinkybes, dėl kurių terminas buvo praleistas, bet atsižvelgti ir į tai, kiek jis buvo praleistas, bei į kitas teisinę reikšmę turinčias priežastis, trukdžiusias asmeniui laiku kreiptis dėl palikimo priėmimo.
Klausimą, ar konkrečios priežastys pripažintinos svarbiomis, teismai turi spręsti atsižvelgdami į terminų, nustatytų palikimui priimti, paskirtį, teisinius padarinius, konkrečias bylos aplinkybes, byloje dalyvaujančių šalių elgesį, asmens, prašančio pratęsti terminą teisinį statusą, pareiškėjo elgesį ir kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijus (CK 1.5 straipsnis).
Vertinant įpėdinio elgesį būtina atsižvelgti į tai, ar jis buvo pakankamai atidus, sąžiningas ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo asmens elgesio standartai.
Kasacinio teismo praktikoje įstatymų aiškinimo ir taikymo nuostatos dėl praleisto termino palikimui priimti atnaujinimo (pratęsimo) nurodyta, jog įpėdinis turi įrodyti, kad įstatymo nustatytas terminas yra praleistas dėl svarbių priežasčių, pripažintinų pagrindu jam pratęsti. Terminas palikimui priimti gali būti pratęstas tik tokiam įpėdiniui, kuris nuo palikimo atsiradimo pradžios išreiškė valią (norą) jį priimti, tačiau dėl susiklosčiusių individualių gyvenimo aplinkybių negalėjo atlikti įstatymo nustatytų palikimo priėmimo veiksmų.
Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad nebendravimas su palikėju bei nežinojimas apie atsiradusį palikimą savaime nepateisina įstatyme įtvirtinto reikalavimo priimti palikimą per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos nevykdymo ir lemia atitinkamus padarinius – teisės paveldėti palikėjo turtą praradimą (CK 5.50 straipsnio 1, 3 dalys).
Palikimo sudėties nežinojimas teismų praktikoje taip pat nelaikomas svarbia priežastimi, dėl kurios turėtų būti atnaujinamas praleistas terminas palikimui priimti. Vis dėl to, kiekvieną atvejį teismai vertina individualiai, atsižvelgdami į bylos aplinkybių visumą. Todėl įrodžius, kad palikėjas sąžiningai nežinojo apie paveldimą turtą, teismai gali pripažinti tokią priežastį svarbia ir pratęsti terminą palikimui priimti.
Pastaruoju metu pareiškėjai, nurodydami svarbias aplinkybes, dėl kurių praleido trijų mėnesių terminą palikimui priimti, pamini šalyje egzistuojančią ekstremalią situaciją, susijusią su koronaviruso infekcijos grėsme, ribotas galimybes kreiptis į notarą, lėktuvų skrydžių ribojimą, jeigu pareiškėjas gyvena ar dirba užsienio valstybėje.
Tokio pobūdžio priežastis teismai pripažįsta deklaratyviomis ir nepagrįstomis, jeigu pareiškėjai neįrodo, kad jos tiesiogiai sudarė kliūtis kreiptis į notarą dėl palikimo priėmimo. Pavyzdžiui, pareiškėjui kaip svarbią termino praleidimo priežastį nurodant ribotas galimybes kreiptis į notarą, teismai vertina galimybes kreiptis į notarą aktualiu ginčui laikotarpiu.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra pasisakęs, jog gyvenimas užsienyje savaime netraktuojamas kaip objektyvi priežastis, trukdanti priimti palikimą atvykus į Lietuvą, pasinaudojant diplomatinių ar konsulinių tarnybų paslaugomis. Užsienyje gyvenantis asmuo gali kreiptis dėl palikimo priėmimo tiek pats asmeniškai į notarą, tiek ir pasinaudodamas diplomatinių ar konsulinių tarnybų paslaugomis, priimdamas palikimą per atstovą, kreipdamasis į notarines įstaigas dėl reikalingų dokumentų patvirtinimo ir jų persiuntimo notarui Lietuvoje, atsiųsdamas pareiškimą dėl palikimo priėmimo registruotu paštu.
Įstatymas reikalauja, kad įpėdinis būtų aktyvus ir nustatytu būdu bei terminais priimtų palikimą arba išreikštų valią palikimui priimti, todėl pasyvumas tokiose situacijose vertinamas kaip atsisakymas nuo teisės.
