Vaiko išlaikymo dydžio nustatymas: problemos ir ginčai
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.192 straipsnyje įtvirtinta tėvų pareiga materialiai išlaikyti savo vaikus. Dėl vaikams teikiamo išlaikymo formos ir dydžio tėvai gali susitarti (CK 3.192 straipsnio 1 dalis). Tuo atveju, jeigu tėvai nesusitaria ir vienas iš jų nevykdo pareigos išlaikyti savo vaikus, išlaikymo formą ir dydį nustato teismas (CK 3.194, 3.196 straipsniai).
CK nereglamentuoja, kokio dydžio išlaikymą turi teikti kiekvienas iš tėvų, todėl, sprendžiant dėl priteistino išlaikymo dydžio, turi būti vadovaujamasi CK 3.192 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais kriterijais: išlaikymo dydis turi būti proporcingas vaiko poreikiams ir tėvų turtinei padėčiai bei užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Vaiko poreikių ir tėvų turtinės padėties kriterijai įstatyme nedetalizuoti, tačiau nuosekliai išplėtoti kasacinio teismo praktikoje.
Konkretaus vaiko išlaikymo dydžio nustatyta nėra
Nors teismų praktikoje ir yra suformuoti kriterijai, apsprendžiantys vaikui reikalingo išlaikymą dydį, vis dėlto teismai nėra nustatę konkretaus fiksuoto išlaikymo dydžio. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad kiekvienu atveju reikia atsižvelgti į eilę individualių faktorių, nulemiančių vaikui priteistino išlaikymo dydį.
Vienintelis suformuotas kriterijus, leidžiantis konkrečiau nuspręsti apie vaikui priteistino išlaikymo dydį, yra tas, kad paprastai teisminėje praktikoje pripažįstamos pagrįstomis, būtinomis tenkinant vaiko poreikius išlaidos, siekiančios 1 minimalią mėnesinę algą (toliau – MMA).
Kalbant apie orientacinį vaiko išlaikymo dydį, teismai nevienareikšmiai vertina klausimą, ar MMA dydis, kuomet jis siejamas su vaikui skiriamu išlaikymu, turėtų būti skaičiuojamas atskaičius mokesčius valstybei, ar jų neatskaičius.
Pažymėtina, kad iki 2019 m. sausio 1 d., kuomet 1 MMA sudarė 400 eurų, praktikoje nekilo ginčų dėl vaiko išlaikymo dydžio nustatymo. Teismai vienareikšmiai konstatuodavo, jog laikoma, kad kiekvienas iš tėvų vieno vaiko išlaikymui turi skirti pusę MMA t. y., po 200 eurų per mėnesį. Tačiau, nuo 2019 m. sausio 1 d., įsigaliojus mokesčių ir valstybinio socialinio draudimo reformai, dėl darbdavių ir darbuotojų mokamų mokesčių konsolidavimo, dirbančiųjų pagal darbo sutartis atlyginimas „popieriuje“ padidėjo 1,289 karto. Atitinkamai, 1 MMA kilonuo 400 eurų iki 555 eurų (nuo 2020 m. sausio 1 d. – iki 607 eurų, nuo 2021 m. sausio 1 d. – iki 642 eurų).
Įsigaliojus minėtaireformai, praktikoje kilo diskusijos, ar vaiko išlaikymui skiriama suma (orientaciniu dydžiu laikant 1 MMA), nuo 2019 m. sausio 1 d. turėtų būti nustatoma atskaičius darbdavio mokėtinus mokesčius, ar jų neatskaičius.
Šios diskusijos kilo ne be pagrindo. Po 2019 m. sausio 1 d. reformos, į MMA dydį buvo įtraukta ir darbdavio mokėtiniems mokesčiams tenkanti, tačiau darbuotojo gaunamų faktinių pajamų nepadidinanti dalis. Diskusijų metu buvo bandoma rasti atsakymą į klausimą, kaip pasikeitė vaiko išlaikymo dydis dėl pakitusios MMA struktūros.
Nuo 2019 m. sausio 1 d. MMA „ant popieriaus“ kilo nuo 400 eurų iki 555 eurų, nuo 2020 m. sausio 1 d. – nuo 555 eurų iki 607 eurų, o nuo 2021 m. sausio 1 d. – nuo 607 eurų iki 642 eurų, tačiau, jeigu mokesčių reforma nebūtų įvykusi, faktiškai nuo 2019 m. sausio 1 d. į rankas darbuotojo gaunama suma kiltų viso labo 30 eurų – nuo 400 iki 430 eurų, nuo 2020 m. sausio 1 d. – 40 eurų, t. y., nuo 430 iki 470 eurų, o nuo 2021 m. sausio 1 d. – 28 eurais, t. y., nuo 470 iki 498 eurų.
Dėl įsigaliojusios mokesčių reformos, teismai, nustatydami vaiko išlaikymo dydį, susidūrė su nevienareikšme situacija. Viena vertus, iš atskirai gyvenančio tėvo ar motinos, vadovaujantis susiklosčiusia praktika, liko tendencija priteisti visą MMA sumą, t. y., pvz. 555 eurus kalendoriniais metais nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. Kita vertus, įpareigojant tėvą ar motiną skirti vaiko išlaikymui ir MMA dalį, kurios dėl pasikeitusios MMA struktūros jis realiai „į rankas“ negauna, susiklosto nesąžininga situacija, kuomet išlaikymo prievolę privalantis vykdyti tėvas ar motina papildomai turi mokėti ir darbdavio mokėtiniems mokesčiams tenkančią dalį.
Šiai dienai teismų praktika eina ta linkme, jog po įvestos mokesčių reformos pasikeitusi MMA struktūra neturėtų daryti lemiamos įtakos skaičiuojant išlaikymą vaikui. Naujausios teismų praktikos analizė rodo, kad teismai laikosi pozicijos, jog nustatant vaiko išlaikymo dydį, MMA turėtų būti skaičiuojamas atskaičius darbdavio mokėtinus mokesčius, t. y., nuo „neto“ (į rankas) gaunamo MMA.
Manytina, kad tokia teismų praktika yra pagrįsta, kadangi vaiko išlaikymo dydžio apskaičiavimo modelis, kuomet orientacinis vaikui teikiamo išlaikymo dydis skaičiuojamas nuo pajamų dydžio, kurių asmenys realiai negauna, neatitinka protingumo, sąžiningumo, teisingumo kriterijų. Tokią poziciją pagrindžia ir tai, kad vertinant tėvų turtinę padėtį teismų praktikoje taip pat yra vertinamas jų gaunamas „neto“ (į rankas), o ne „bruto“ (ant popieriaus) darbo užmokestis.
Tai, kad po mokesčių reformos MMA nuo 2019 m. sausio 1 d. siekia 555 eurus, nuo 2020 m. sausio 1 d. – 607 eurus, o nuo 2021 m sausio 1 d. – 642 eurus „ant popieriaus“ nustatant vaiko išlaikymo dydį, teisinės reikšmės neturi. Vien tai, kad nuo 2019 m. sausio 1 d. MMA skaičiuojamas kitaip, savaime negali reikšti tėvų turtinės padėties pablogėjimo, o išlaikymo vaikui dydis ir toliau turi būti skaičiuojamas iš MMA atimant darbdavio mokėtiniems mokesčiams tenkančią dalį.
MMA, atskaičius darbdavio mokėtinus mokesčius nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2021 metų didėjo 98 eurais, nuo 400 eurų iki 498 eurų. Tik dėl įsigaliojusios mokesčių reformos ši suma „bruto“ nurodoma 642 eurai. Atsižvelgiant į tai, vaiko išlaikymui skirtina suma sudarytų 1 MMA, atskaičius darbdavio mokėtinus mokesčius, t. y., 249 eurus (498/2).
MMA dydžio nustatymas
Visuomenėje yra įsigalėjęs požiūris, kad vaiko išlaikymui teismai paprastai priteisia 1 MMA dydžio sumą, tačiau toks požiūris neatspindi realios situacijos.
Teismų praktikoje yra suformuoti kriterijai, apsprendžiantys vaikui reikalingo išlaikymo dydį, tačiau teismai nėra nustatę konkretaus fiksuoto išlaikymo dydžio. Vienintelis suformuotas kriterijus, leidžiantis konkrečiau nuspręsti apie vaikui priteistino išlaikymo dydį, yra tas, kad paprastai teisminėje praktikoje pripažįstamos pagrįstomis, būtinomis tenkinant vaiko poreikius išlaidos, siekiančios 1 minimalią mėnesinę algą (toliau – MMA).
Vis dėlto, griežtas 1 MMA dydžio išlaikymo nustatymas kiekvienam vaikui – jokia taisyklė. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl išlaikymo dydžio, vis dažniau nurodo, kad nors orientaciniu kriterijumi, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniems poreikiams patenkinti, vis dar pripažįstamas MMA dydžio išlaikymas, tačiau šis kriterijus yra tik orientacinis ir taikytinas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes.
Kaip nurodo kasacinis teismas, tai, kad vaikams, gyvenantiems Lietuvoje, išlaikymo dydis paprastai nustatomas pagal minimalų darbo užmokestį, nėra suformuota ir sektina praktika, nes išlaikymo dydis nustatomas kiekvienu atveju individualiai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2016).
Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas nenustatė išlaikymo dydžio minimalios ribos, įtvirtindamas, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Koks išlaikymo dydis užtikrina būtinas vaikui vystytis sąlygas, kiekvienu atveju sprendžia teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-71/2010).
Dar daugiau, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad priteistinas išlaikymo dydis nesietinas su minimaliąja mėnesine alga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-209/2013). Teismas turi ne pareigą, o teisę vadovautis šiuo kriterijumi, atsižvelgęs į nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje 3K-3-209-916/2016).
Atkreiptinas dėmesys, kad vaikui turint specialiųjų poreikių (susijusių su sveikata), šie gali būti priežastis teismui vaiko išlaikymui priteisti didesnę sumą. Vis tik pats faktas, kad vaikas turi specialiųjų poreikių, neįtakoja priteistino išlaikymo dydžio – išlaikymo priteisimo prašantis tėvas ar motina turi įrodyti, kad nuolat patiria išlaidų, susijusių su konkrečiomis vaiko sveikatos problemomis. Įvertinus teismų praktiką, matyti, jog vaikų, turinčių sveikatos problemų, bet dėl to jų tėvams nepatiriant papildomų išlaidų, poreikiams, paprastai priteisiama 250,00 eurų iš skyrium gyvenančio tėvo (motinos) suma. Vadinasi, šiems vaikams turi būti skirtas tokio paties dydžio išlaikymas, koks paprastai skiriamas vaikams, neturintiems specialiųjų poreikių (žr. Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. kovo 10 d. sprendimą civilinėje byloje E2-450-889/2020).
Išlaikymas gali būti ir ženkliai didesnis nei 249 (498/2) eurai (nuo 2021 m. sausio 1 d.), taip pat gali būti situacijų (pavyzdžiui, tėvų pajamos nėra didelės, šeimoje auga keli vaikai), kai ir 180 eurų suma vienam vaikui būtų laikoma pakankama būtiniausių vaiko poreikių patenkinimui. Pažymėtina, kad tokios „nukrypimo“ nuo 1 MMA dydžio situacijos yra ne kokios nors išimtys arba retai pasitaikančios, tačiau įprastos šių dienų teismų praktikoje. Kartu tai reiškia, kad MMA kaip orientacinis vaiko išlaikymo dydžio kriterijus, tampa vis mažiau reikšmingas, ir naudojamas tik kaip orientyras, atskaitos taškas, tačiau jokiu būdu ne įtvirtintas, standartizuotas vaiko išlaikymo dydis.
Teismai, parinkdami vaikui priteistino išlaikymo dydį, turi ne pareigą, o teisę vadovautis šiuo kriterijumi, t.y., teismas gali priteisti vaiko išlaikymui tiek mažesnį, tiek didesnį išlaikymą nei 1 MMA, priklausomai nuo kiekvienoje byloje nustatytų individualių aplinkybių.
Toks reglamentavimas, kuomet neįtvirtinimas imperatyvas, jog vaiko poreikiams patenkinti per mėnesį reikia ne mažiau kaip 1 MMA, viena vertus, pasunkina tėvų ir teismų darbą siekiant nustatyti kuo tikslesnę ir realią situaciją atitinkančią vaiko poreikių patenkinimui reikalingą sumą, kita vertus, apsaugo tų tėvų interesus, kurie, nepaisant savo sąžiningų pastangų gauti didesnes pajamas, neturi galimybės teikti 1 MMA dydžio išlaikymą.
Vaiko pinigai – vaikui ar tėvams?
Minėta, kad nuo 2021 m. sausio 1 d. MMA yra 642 eurai neatskaičius po reformos į MMA sudėtį įtrauktų darbdavio mokėtinų mokesčių, arba 498 eurai, atskaičius darbdavio mokėtinus mokesčius. Atitinkamai, kiekvieno iš tėvų teikiamo išlaikymo suma būtiniesiems vaiko poreikiams tenkinti paprastai nustatoma ne mažesnė kaip pusė sumos, po mokesčių atskaitymo, t. y. 249 eurai.
Diskusijas teismų praktikoje sukėlė nuo 2018 m. sausio 1 d. įsigaliojęs naujos redakcijos Išmokų vaikams įstatymas, kuriuo siekiant remti vaikus auginančias šeimas bei mažinti vaikų skurdą ir pajamų nelygybę, buvo įteisintos išmokos vaikams („vaiko pinigai“). Nuo 2021 m. sausio 1 d. universali išmoka vaikui padidinta iki 70 eurų. Išlaikymą vaikams privalantiems teikti tėvams, o tuo pačiu, ir teismams, kilo pagrįstas klausimas, ar ši Išmokų vaikams įstatymo numatyta išmoka priskirtina prie pinigų sumos, kuria yra tenkinami vaiko poreikiai, tokiu būdu šia suma sumažinant tėvų pareigą teikti išlaikymą vaikui, ar vis tik šie „vaiko pinigai“ turi būti vertinami, kaip atitinkama dalimi to iš tėvų, kuris gauna „vaiko pinigus“, turtinę padėtį gerinančiu kriterijumi.
Pažymėtina, jog šiuo klausimu teismų praktikoje pozicijos išsiskiria. Pavyzdžiui, Šiaulių miesto apylinkės teismas civilinė byloje Nr. e2-166-446/2019 akcentavo, jog nagrinėjamas įstatymas nustato vienkartines ir periodines išmokas, užtikrinančias finansinę paramą šeimoms, auginančioms vaikus, todėl teismas, atsižvelgęs į tai, kad vaiką faktiškai augina vaiko motina, o tėvas gyvena atskirai, sprendė, jog „ši parama negali palengvinti su vaiku negyvenančio tėvo padėtį išlaikant vaiką“. Atitinkamai teismas atmetė atsakovo reikalavimą sumažinti ieškovės reikalaujamą priteisti iš jo išlaikymo sumą dėl to, kad yra mokama išmoka vaikui.
Taigi, Teismas padarė išvadą, jog nors „vaiko pinigai“ yra skirti vaiko poreikiams patenkinti, tačiau jie pirmiausia yra skirti šeimoms, auginančioms vaikus. Be kita ko, teismas atsižvelgė į tai, kad tam iš tėvų, su kuriuo nuolat gyvena vaikas, tenka didesnė vaiko aprūpinimo našta, dėl ko „vaiko pinigai“ turėtų būti vertinami, kaip atitinkama dalimi vaiką nuolat auginančio tėvo pajamas gerinanti pinigų suma, tačiau ne pinigų suma, kuria valstybė patenkina vaiko poreikius. Tokiu būdu teismas akcentavo įstatymo įtvirtintą tėvų prigimtinę ir asmeninę pareigą teikti išlaikymą nepilnamečiams vaikams, kuri valstybei turėtų būti perkeliama tik išimtinais atvejais.
Tačiau teismų praktikoje yra kita pozicija, t. y., kad valstybės mokamų „vaiko pinigų“ suma turėtų būti mažintini vaiko poreikiai. Tokią poziciją suformulavo ir kasacinis teismas savo naujausioje praktikoje. 2020 m. balandžio 2 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priėmė nutartį civilinėje byloje Nr. e3k-3-164-687/2020, kurioje sistemiškai įvertino Išmokų vaikams įstatymo nuostatas bei darė išvadą, kad „šiuo įstatymu vaikui teikiama išmoka (3 straipsnio 2 punktas) skirta būtent vaiko poreikiams tenkinti; ši išmoka tėvų yra valdoma uzufrukto teise (CK 3.190 straipsnio 1 dalis) ir jos tikslas yra palengvinti tėvų finansinę naštą, t. y. jiems vykdant savo pareigas išlaikyti vaikus, kad tėvai dėl kurios nors dalies vaikų poreikių tenkinimo neturėtų leisti savo lėšų (jei jų yra), o tokių lėšų tėvams neturint – užpildoma tėvų finansų spraga tam, kad, uzufrukto teise valdant vaiko išmoką, galima būtų patenkinti visus vaiko poreikius. Toks nurodytų Išmokų vaikams įstatymo nuostatų ir atitinkamai pačios išmokos paskirties aiškinimas atitinka šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą tikslą – finansinės paramos šeimoms, auginančioms vaikus ar įvaikius, teikimą“.
Šioje byloje kasatorė taip pat kėlė argumentą, jog, jai ir taip tenka didesnė vaiko aprūpinimo našta, kadangi tėvas su vaiku visiškai nebendrauja ir prie papildomų vaiko priežiūros išlaidų visiškai neprisideda. Tačiau kasacinis teismas nurodė, jog ši aplinkybė nekeičia nagrinėjamos išmokos naudojimo paskirties. Teismas nurodė, kad išmoka turi būti naudojama vaiko poreikiams tenkinti ir yra finansinė pagalba jį auginantiems abiem tėvams tam, kad, paskirstydami savo pajamas, jas galėtų leisti vaiko papildomiems poreikiams tenkinti. Teismo manymu, turi būti pasiektas tikslas, kad kuo daugiau vaiko poreikių būtų patenkinta ir būtų palengvinta tėvų, kurie pagal CK 3.192 straipsnį turi lygias pareigas išlaikyti savo vaiką, našta tenkinant šiuos poreikius. Aplinkybė, kad vaiko motinai tenka didesnė rūpinimosi vaiku našta gali būti taisytina praplečiant tėvo su vaiku bendravimo tvarką, kuri gali būti pakeista tiek bendru šalių sutarimu, tiek teismo sprendimu, jei šalims nepavyktų susitarti.
Taigi, teismų praktikoje yra įtvirtinta solidari, o ne subsidiari valstybės pareiga prisidėti prie vaiko poreikių patenkinimų, todėl, tais atvejais, kuomet dalį vaikui reikalingo išlaikymo poreikių patenkina valstybė, remdama šeimą ir mažindama vaiko tėvams tenkančios išlaikymo pareigos naštą, valstybės teikiamos paramos dalimi turi būti mažintini vaiko poreikiai. Šiuo atveju visiškai nesvarbu, su kuriuo iš tėvų vaikas nuolat gyvena, kadangi valstybė skiria paramą tiesiogiai vaikui, o tėvai turi lygias teises ir pareigas savo vaikams, nesvarbu, ar vaikas gimė susituokusiems, ar nesusituokusiems tėvams, jiems santuoką nutraukus, teismui pripažinus ją negaliojančia ar tėvams gyvenant atskirai, nepaisant to, kad vaiko gyvenamoji vieta nustatyta teismo sprendimu su vienu iš tėvų (CK 3.156 straipsnis).
Pagal Išmokų vaikams įstatymą, valstybės mokamos vaikui išmokos yra skirtos jo poreikiams tenkinti ir yra finansinė pagalba jį auginantiems tėvams. Dėl to teismams sprendžiant dėl iš tėvo ar motinos priteistino išlaikymo vaikui dydžio nustatytas visas vaikui reikalingo išlaikymo dydis mažintinas pagal Išmokų vaikams įstatymą valstybės mokamomis vaikui išmokomis, ir tik po to nustatytinos tėvų teiktino išlaikymo dalys, atsižvelgiant į kiekvieno iš jų turtinę padėtį (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-164-687/2020). Atsižvelgiant į šią taisyklę, orientaciniu vaiko išlaikymo nustatymo kriterijumi laikant 1 MMA, iš 498 eurų sumos, gautos iš 642 eurų atėmus po 2019 m. sausio 1 d. reformos į MMA sudėtį įtrauktus darbdavio mokėtinus mokesčius), atėmus „vaiko pinigų“ sumą, t. y. 70 eurų, gausime 428 eurus. Šią sumą padalinus per pusę, gausime kiekvieno iš tėvų vaiko išlaikymui skirtinos sumos dalį – po 214 eurų.
Aktualūs vaiko išlaikymo dydžio nustatymo klausimai:
Vaikui prireikė brangių odontologijos paslaugų. Ar atskirai gyvenantis tėvas ar motina turi kompensuoti pusę mano patirtų išlaidų?
Praktikoje kyla klausimų dėl to, kaip spręstina dėl papildomų, viršijančių priteistą vaiko išlaikymo sumą, vaiko išlaikymo išlaidų atlyginimo ir jų pasidalijimo tarp tėvų.
Pavyzdžiui, civilinėje byloje, kurioje pareiškėja patyrė papildomų išlaidų dėl vaikui suteiktų odontologijos paslaugų, kasacinis teismas nurodė, kad „vaiko išlaikymo pareiga apima ne tik tėvų dalijimąsi vaiko kasdieniams poreikiams tenkinti būtinomis išlaidomis, bet ir vienkartinio, laikino ar nuolatinio pobūdžio papildomos vaiko priežiūros išlaidomis. Atsižvelgiant į tėvų valdžios lygybės principą bei vaikui skirtų išlaidų dalijimosi taisyklę, teisę nuspręsti dėl papildomos vaiko priežiūros poreikio, jo patenkinimo būdo ir priemonių, taip pat dėl tam reikalingų išlaidų pasidalijimo turi abu tėvai, o kai dėl tokių dalykų nusprendžia vienas iš tėvų, de facto patirdamas papildomos vaiko priežiūros poreikio patenkinimo išlaidas, jis įgyja teisę reikalauti, kad antrasis tėvas (motina) proporcingai savo turtinei padėčiai atlygintų jam dalį tokių išlaidų, tačiau tik jeigu papildomos vaiko priežiūros poreikis buvo objektyvus, pasirinktas šio poreikio patenkinimo būdas ir priemonės – būtinos ir tinkamos, o patirtų išlaidų dydis – protingas. Jei antrasis iš tėvų proporcingai savo turtinei padėčiai atsisako atlyginti dalį objektyvaus papildomos vaiko priežiūros poreikio nulemtų būtinų protingo dydžio išlaidų, jos gali būti priteisiamos teismo sprendimu. Sprendžiant, ar papildomos vaiko priežiūros poreikio patenkinimo būdas ir priemonės buvo būtinos ir tinkamos, o patirtų išlaidų dydis – protingas, teisiškai reikšmingomis aplinkybėmis laikytinos: galimos papildomos vaiko priežiūros poreikio patenkinimo būdo ir priemonių alternatyvos, jų finansavimo šaltinių alternatyvos (pvz., ar galėjo būti taikyta iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo apmokama vaiko medicininė priežiūra), tėvų turtinė padėtis, ankstesnė šalių praktika ir kt. (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-231-969/2016)
Kita byla kaip tik ir iliustruoja atvejį, kuomet ieškovės dukteriai prireikė gydyti danties kanalus. Miestelio poliklinikoje nebuvo danties kanalų gydymui reikalingos įrangos, todėl ieškovė dėl dukters danties kanalų gydymo kreipėsi į privačią odontologijos kliniką, kur patyrė vienkartinio pobūdžio išlaidų. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas netenkino prašymo dėl gydymo išlaidų atlyginimo. Apeliacinės instancijos teismas akcentavo, kad „prašymas dėl vienkartinių stomatologo paslaugų atlyginimo buvo netenkintas ne todėl, kad tokio gydymo ji nepagrindė, o todėl, kad nepateikė duomenų apie tai, jog prieš kreipdamasi mokamų paslaugų, kreipėsi ar domėjosi įstaigomis, kurios yra sudariusios sutartis su teritorine ligonių kasa ir kuriose nepilnametės dukters dantų gydymas būtų nemokamas“. Teismas taip pat akcentavo ir susitarimo su atskirai gyvenančiu buvusiu sutuoktiniu dėl papildomai patirtinų išlaidų svarbą: „byloje taip pat nėra duomenų, kad dėl mokamų odontologo paslaugų ir šių išlaidų pasidalijimo ieškovė būtų tarusis su atsakovu, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad apeliantė vienašališkai pasirinko odontologijos paslaugų teikėją už jai priimtiną kainą“ (žr. Vilniaus apygardos teismo 2021 m. sausio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-346-934/2021).
Teismai nėra linkę priteisti iš skyrium gyvenančio sutuoktinio vaiko išlaikymui skirtas papildomas, vienkartinio pobūdžio išlaidas, todėl prieš jas patiriant, vertėtų dėl jų dydžio tartis su atskirai gyvenančiu sutuoktiniu, o taip pat dėti visas pastangas patiriamų išlaidų alternatyvoms išžvalgyti. Tik turint įrodymus, kad gauti nemokamų arba už mažesnę kainą paslaugų neįmanoma, verta kreiptis į teismą dėl dalies patirtų išlaidų iš kito sutuoktinio priteisimo.
Pagal nustatytą bendravimo tvarką su vaiku abu praleidžiame vienodai laiko. Kodėl vis tiek turiu teikti išlaikymą vaikui?
Atsižvelgiant į teismų praktiką, vienas iš veiksnių, į kurį turi būti atkreipiamas dėmesys sprendžiant išlaikymo vaikui dydžio klausimą, yra tėvų pareigų tenkinant vaiko poreikius pasiskirstymast. y., kiek laiko ir kokiu tikslu kiekvienas iš tėvų praleidžia su vaiku.
Teismų praktikoje pasisakyta, kad tuo atveju, kai vaiko faktiškai praleidžiamas laikas su abiem tėvais yra vienodas (pavyzdžiui, kai yra nustatytas bendravimo su vaiku modelis „50:50 procentų laiko“), abu tėvai faktiškai tenkina daugumą vaiko poreikių, turėdami atitinkamų išlaidų. Šių išlaidų, susijusių su kasdieninių, einamųjų vaiko poreikių tenkinimu, priteisimas iš vieno iš tėvų reikštų jų teisių ir pareigų disbalansą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-279-969/2019).
Kita vertus, teismų praktikoje taip pat pasisakyta, kad vaiko poreikiai neapsiriboja vien tik kasdienėmis išlaidomis. Kai kurių iš šių poreikių tenkinimas reikalauja atitinkamų periodinių ar vienkartinių tėvų išlaidų (pavyzdžiui, odontologinių paslaugų apmokėjimas). Nesant tėvų susitarimo dėl tokių išlaidų pasiskirstymo, preziumuojama, kad jas patiria tas iš tėvų, su kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta. Tokiu būdu išlaikymo priteisimas iš atskirai gyvenančio tėvo ar motinos suponuoja to iš tėvų, su kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta ir kuriam pavedama tvarkyti vaiko naudai priteistą išlaikymą uzufrukto teise, papildomas prievoles, susijusias su esminių vaiko poreikių tenkinimu (pavyzdžiui, vaiko ugdymo apmokėjimu) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-279-969/2019).
Nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad atskirai gyvenantis, tačiau tiek pat laiko su vaiku praleidžiantis tėvas ar motina išlaikymą mokėti turi todėl, kad kompensuotų kartu su vaikų gyvenančio sutuoktinio patiriamą objektyviai didesnę išlaidų dalį.
Vis dėlto, teismų praktikoje pasisakyta, kad teismo sprendime dėl bendravimo tvarkos nustatytas vaiko faktiškai praleidžiamas laikas su kiekvienu iš tėvų yra svarbi aplinkybė, nuo kurios gali priklausyti iš atskirai gyvenančio tėvo ar motinos priteistino išlaikymo dydis. Tais atvejais, kai tėvai susitaria dėl vaiko poreikių tenkinimo ir bendrauja su vaiku lygiomis dalimis, išlaikymas vaikui gali būti nepriteisiamas iš skyrium gyvenančio tėvo (motinos), tačiau tais atvejais, kai tėvai bendraudami su vaiku pagal „50:50 procentų laiko“ modelį tenkina tik kasdienius būtinus vaiko poreikius (maistas, apranga, būstas ir pan.), tačiau nesusitaria dėl kitų vaikui svarbių poreikių tenkinimo (ugdymas, sveikata ir pan.), tokiems poreikiams tenkinti paprastai priteisiamas išlaikymas iš to tėvo (motinos), su kuriuo nėra nustatyta vaiko gyvenamoji vieta (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-279-969/2019).
