ESTT brėžia gaires, jog vairuotojų privalomas civilinės atsakomybės draudimas galioja ir dėl eisme faktiškai nedalyvaujančiais automobiliais padarytos žalos
2019 m. birželio 20 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ESTT) priėmė visos Europos Sąjungos mastu aktualų prejudicinį sprendimą, aiškinant Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2009/103/EB (toliau – Direktyva), kuria reguliuojami privalomojo vairuotojų civilinės atsakomybės draudimo klausimai.
Byloje buvo sprendžiamas klausimas, ar pagal Direktyvos 3 straipsnio reglamentavimą, kuriame numatyta valstybių pareiga užtikrinti, kad būtų apdrausta eisme dalyvaujančių transporto priemonių valdytojų civilinė atsakomybė, jame esanti sąvoka transporto priemonių [eismas], apima situaciją, kai žala kyla dėl garaže pastatyto ir ilgiau kaip 24 val. nenaudoto automobilio užsidegimo (gaisras konkrečiu atveju buvo kilęs dėl automobilio elektros instaliacijos gedimo).
Kaip žinia, prieš gerą pusmetį (2018 m. lapkričio 15 d.) ESTT jau buvo pateikęs prejudicinį išaiškinimą kitoje visuotinį susidomėjimą sukėlusioje byloje, teigiamai atsakydamas į klausimą, ar sąvoka transporto priemonių eismas apima situacijas, kai transporto priemonė apgadinama atidarant automobilio dureles abiem transporto priemonėms nejudant. ESTT aptariamoje byloje pažymėjo, jog aktuali sąvoka transporto priemonių eismas iš principo apima „bet kokį“ transporto priemonės naudojimą, kuris atitinka įprastą jos, kaip vežti skirtos priemonės, funkciją. Todėl ESTT konkrečioje byloje sprendė, kad sąvoka transporto priemonių eismas nepriklauso nuo teritorijos, kur transporto priemonė yra naudojama, ir, be kita ko, nuo aplinkybės, kad atitinkama transporto priemonė yra įvykio momentu sustojusi ir yra stovėjimo aikštelėje. Įdomu pastebėti, jog nurodytoje byloje ESTT darė išvadą, jog aplinkybė, kad įvykį lėmė ne pirmosios transporto priemonės vairuotojo, bet jos keleivio veiksmai, neleidžia savaime manyti, kad transporto priemonės naudojimas tuo momentu neatitiko transporto priemonės funkcijos (iš ko galima spręsti, kad privalomasis vairuotojų civilinės atsakomybės draudimas turėtų drausti ne tik transporto priemonės valdytojo, bet ir keleivių civilinę atsakomybę, jei žala padaroma naudojama transporto priemone).
2019 m. birželio 20 d. sprendime, plėtodamas teisminę praktiką dėl privalomąjį vairuotojų civilinės atsakomybės draudimą reglamentuojančios Direktyvos taikymo, ESTT, rėmėsi ankstesnėje byloje pateikta argumentacija ir ją papildė, teigdamas, jog transporto priemonės stovėjimas ir nejudėjimo laikotarpiai yra natūralūs ir būtini etapai, kurie sudaro jos, kaip transporto priemonės, naudojimo dalį. ESTT nuomone, transporto priemonė yra naudojama pagal jos, kaip transporto priemonės, funkciją, kai ji juda, bet taip pat, iš esmės, kai ji stovi tarp dviejų judėjimo momentų. Todėl nagrinėjamu atveju ESTT konstatavo, kad transporto priemonės pastatymas privačiame garaže yra jos naudojimas, kuris atitinka jos, kaip transporto priemonės, funkciją. Teismas nurodė, jog tokios išvados pagrįstumui neturi įtakos aplinkybė, kad automobilis pastatytas garaže stovėjo ilgiau kaip 24 valandas, nes transporto priemonės pastatymas kartais ir ilgam laikui reiškia, kad ji nejudinama iki kitos jos kelionės. Teismas, kaip neturinčius didelės reikšmės atmetė ir argumentus, kad konkrečiu atveju turėtų būti išsiaiškintos aplinkybės, ar automobilio gaisras kilo mechanizmuose, kurių reikia transporto priemonės transporto funkcijai vykdyti. Teismas pasisakė, jog nustačius, kad gaisras kilo nuo automobilio elektros sistemos, tokio įvykio kilmė atitinka „transporto priemonės“ apibrėžtį, todėl nereikia nei iš minėtos transporto priemonės detalių išskirti tos, dėl kurios kilo žalą sukėlusi aplinkybė, nei nustatyti funkcijų, kurias ši detalė užtikrina.
Atsižvelgiant į nurodytą argumentaciją, ESTT pateikė prejudicinį išaiškinimą, jog Direktyvos 3 straipsnio pirmosios pastraipos nuostatoje numatyta sąvoka transporto priemonių [eismas] apima situaciją, kai pastato privačiame garaže pastatyta transporto priemonė, kuri naudojama pagal savo, kaip transporto priemonės, funkciją, užsidegė, taip sukeldama gaisrą, kurio priežastis – šios transporto priemonės elektros sistema, o dėl jo buvo padaryta žala pastatui, nors minėta transporto priemonė nebuvo pajudinta iš vietos daugiau nei 24 valandas iki gaisro.
Taigi, ESTT praktika plėtojama ta linkme, jog vairuotojų privalomas civilinės atsakomybės draudimas turėtų galioti ir tais atvejais, kai žala padaroma transporto priemone, kuri žalos padarymo atveju faktiškai nedalyvauja eisme ir nėra eksploatuojama. Toks aiškinimas, ESTT nuomone, atitinka dėl motorinių transporto priemonių sukeltų įvykių nukentėjusiųjų asmenų apsaugos tikslą, kurio nuolat siekia ir jį griežtina Europos Sąjungos teisės aktų leidėjas.
Visgi būtina sąlyga, kad žalą sukėlęs įvykis būtų laikomas draudžiamuoju, yra ta, kad transporto priemonė žalos kilimo laikotarpiu būtų naudojama susisiekimo funkcijai vykdyti plačiąja prasme. Tarkime, draudžiamuoju įvykiu greičiausiai nebūtų pripažįstamas automobilio gaisras, jam esant remonto dirbtuvėse, jį transportuojant komerciniais tikslais kitomis transporto priemonėmis (pvz. autovežiu, išskyrus, galbūt, atvejus, kai kelionės metu automobilis (jį naudojant pagal tiesioginę paskirtį) yra gabenamas jūrų keltu ir pan.).
Nepaisant aptartų niuansų, remiantis ESTT plėtojama praktika, galima daryti įžvalgą, jog vairuotojų (transporto priemonių valdytojų) civilinės atsakomybės draudimas iš esmės palengva transformuojasi į transporto priemonių savininkų civilinės atsakomybės draudimą, kuris nebėra siejamas vien tik su eismo įvykių (siaurąja prasme) rizikomis. Turint omenyje, kad transporto priemonės tampa vis labiau autonomiškos, tokia transformacija iš transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo į pačios transporto priemonės, kaip didesnio pavojaus šaltinio, sukeltų įvykių (už kuriuos atsakingu turėtų būti laikomas transporto priemonės savininkas) civilinės atsakomybės draudimą atrodytų logiška, mat ir anksčiau pagal Direktyvos nuostatas civilinė atsakomybė buvo draudžiama pagal turtą (automobilį), o ne asmenį.
Tačiau pastarasis ESTT prejudicinis sprendimas, tikėtina, sukels nemenką galvos skausmą draudimo įmonėms, sprendžiant kaip turėtų būti iš naujo perskaičiuojamos draudimo rizikos, dėl žalos, kuri gali būti padaroma transporto priemonėmis ne tik eismo įvykiuose (siaurąja prasme), bet ir kitomis aplinkybėmis. Vargu ar draudimo įmonės tokias rizikas buvo įtraukusios į savo apskaičiavimus nustatant draudimo įmokų dydžius. Antra vertus, transporto priemonių savaiminio užsidegimo atvejai nėra labai reti, o gaisro pasekmės gali būti itin skaudžios, todėl ESTT rūpestis, siekiant apsaugoti nukentėjusiųjų nuo transporto priemonėmis, kaip didesnio pavojaus šaltinio, ne eismo įvykių metu sukeltos žalos interesus, taip pat yra suprantamas.
Atkreiptinas dėmesys, jog pagal Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 str. 13 d., eismo įvykis apibrėžiamas kaip įvykis kelyje, viešoje arba privačioje teritorijoje, kai judant transporto priemonei žūsta ar sužeidžiami žmonės, sugadinama ar apgadinama bent viena transporto priemonė, krovinys, kelias, jo statiniai ar bet koks kitas įvykio vietoje esantis turtas. Atitinkamai, reikėtų turėti omenyje, jog Lietuvos teisės aktuose įtvirtinta eismo įvykio apibrėžtis jau nebeatitinka aktualios ESTT praktikos, pagal kurią „transporto priemonių eismo“, tame tarpe ir „eismo įvykio“ plečiamai aiškinamų sąvokų samprata apima jau ir tuos atvejus, kai žala padaroma nebūtinai judančia ir net nebūtinai tiesiogiai eksploatuojama transporto priemone. Dėl to, kylant ginčams su draudiku (draudikui atsisakant įvykį pripažinti draudžiamuoju ir mokėti draudimo išmoką), reikėtų turėti omenyje, jog teismas remtųsi aktualia ESTT praktika ir analogiškas situacijas turėtų vertinti kaip draudžiamuosius įvykius.
