Ilgalaikės krovinių vežimo sutarties nutraukimas dėl nustatyto minimalaus „kilometražo“ ar užsakymų nesuteikimo
Kiekviena ilgalaikė krovinių pervežimo sutartis ar vienkartinis krovinių pervežimo užsakymas yra individualūs, ir tai yra suprantama – sutartis yra teisininko kūrinys. Tačiau analizuojant pervežimo sutartis matyti ir daug bendrų aspektų, panašumų ir žinoma, trūkumų. Šioje apžvalgoje trumpai aptarsime dažniausiai vežimo sutartyse pasitaikančius trūkumus, kurie apsunkina šalių teisių bei teisėtų interesų gynimą.
Advokatų kontora VERUM pastaruoju metu susiduria su problemomis, kurios kyla iš vežimo sutarčių, pagal kurias ekspeditoriai samdo vežėjus. Būdingai ekspeditorius sudaro ilgalaikes krovinių vežimo sutartis su „mažaisiais“ (keletą vilkikų turinčiais) vežėjais. Sutartis vežėjus „susaisto“ su jiems užsakymus duodančiu ekspeditoriumi – tai „išskirtinio“ vežimo sutartis, kai vežėjas įsipareigoja vežti krovinius tik pagal vieno konkretaus ekspeditoriaus (užsakovo) užsakymus. Vežėjo besąlyginis įsipareigojimas vežti tik vieno ekspeditoriaus krovinius yra rizikingas, todėl vežėjų iniciatyva į sutartį įtraukiamos nuostatos, įpareigojančios ekspeditorių pateikti tam tikrą minimalų važiuotinų apmokamų kilometrų kiekį (suteikti tam tikrą „kilometražą“) arba minimalų užsakymų kiekį. Tačiau daugeliu atveju sutartyje lieka neaptartos nuostatos reguliuojančios atsakomybę už minimalaus „kilometražo“ ar garantuoto užsakymų kiekio nesuteikimą. Taigi vežėjo teisinė padėtis sutartyje yra nepalanki – negaudamas užsakymų jis privalo tiesiog „budėti“ ir laukti ekspeditoriaus malonės. Žinoma, gerai bent tiek, kad vežėjas išsiderėjo sutartimi tam tikrą garantuotą kilometražą arba garantuotą užsakymų kiekį.
Galiausiai vėžėjas norėtų nutraukti sutartį iš kurios negavo tiek, kiek tikėjosi. Tokiu atveju ir vėlgi neretai susiduriama su problema, jog vežimo sutartyje neįtvirtinta jos nutraukimo tvarka. Todėl tenka vadovautis bendrosiomis Civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatomis ir apie sutarties nutraukimą iš anksto pranešti kitai šaliai prieš trisdešimt dienų (nutraukiant sutartį nesikreipiant į teismą) (CK 6.218 str. 1 d.). Šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas (CK 6.217 str. 1 d.), o kitais (CK 6.217 str. 2 d. 1-5 p. nenumatytais) pagrindais sutartį galima nutraukti tik teismo tvarka pagal suinteresuotos šalies ieškinį (CK 6.217 str. 4 d.).
Jeigu vežimo sutartyje įtvirtinta sutarties nutraukimo tvarka, tai nuostatos dažniausiai įtvirtintos taip – vežėjas, norintis nutraukti sutartį vienašališkai, privalo apie sutarties nutraukimą pranešti ekspeditoriui prieš 30 dienų iki faktinio sutarties nutraukimo, o po pranešimo pateikimo negali sustabdyti savo paslaugų teikimo, t.y. privalo ir toliau teikti pervežimo paslaugas iki sueis 30 dienų terminas. Dažnu atveju vežėjas nesilaiko sutarties nutraukimo tvarkos ir jaučiasi teisus nutraukdamas paslaugų teikimą jau pranešimo apie sutarties nutraukimą momentu, kadangi pats ekspeditorius (užsakovas) nevykdo savo sutartinių įsipareigojimų (nesuteikia minimalaus „kilometražo“ ar užsakymų kiekio). Vadinasi šalys turėtų susitarti ne tik dėl vežimo paslaugų teikimo po pranešimo apie sutarties nutraukimą, bet ir to, kad įspėjimo apie sutarties nutraukimą laikotarpiu ekspeditorius privalo užtikrinti minimalų „kilometražą“ ar užsakymų kiekį.
Tuo atveju, kai ekspeditorius (užsakovas) neužtikrina minimalaus „kilometražo“ ar užsakymų kiekio ir vežėjas nutraukia savo paslaugų teikimą anksčiau termino, darytina išvada, kad tokie vežėjo veiksmai yra neteisėti ir jam nereikės atlyginti ekspeditoriaus patirtus nuostolius arba sumokėti baudą dėl sutarties nutraukimo nesilaikant sutarties nutraukimo tvarkos.
Tačiau CK įtvirtina, kad šalis, nutraukusi sutartį be kitos šalies sutikimo ir pažeidusi išankstinio pranešimo terminus, privalo kitai šaliai atlyginti savo veiksmais padarytus nuostolius, išskyrus atvejus, kai sutartis nutraukta dėl svarbių priežasčių, apie kurias nedelsiant buvo pranešta kitai šaliai (CK 2.165 str. 3 d.). Sutarties nutraukimas esant menkaverčiam pažeidimui galėtų nepagrįstai pažeisti kitos šalies interesus, todėl CK leidžia nutraukti sutartį vienašališkai tik tada, kai sutarties pažeidimas yra esminis.
Svarbių priežasčių vežimo sutarties nutraukimui nustatymas
Taigi vežėjui turėtų kilti toks klausimas – ar ekspeditoriaus (užsakovo) minimalaus „kilometražo“ ar užsakymų kiekio nesuteikimas gali būti laikomas svarbia priežastimi (esminiu pažeidimu) nutraukti sutartį nesilaikant sutarties nutraukimo tvarkos? CK įtvirtinta, jog nustatant, ar sutarties pažeidimas yra esminis, ar ne, turi būti atsižvelgiama į tai:
1) ar nukentėjusi šalis iš esmės negauna to, ko tikėjosi iš sutarties, išskyrus atvejus, kai kita šalis nenumatė ir negalėjo protingai numatyti tokio rezultato;
2) ar pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminės reikšmės;
3) ar prievolė neįvykdyta tyčia ar dėl didelio neatsargumo;
4) ar neįvykdymas suteikia pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje;
5) ar sutarties neįvykdžiusi šalis, kuri rengėsi įvykdyti ar vykdė sutartį, patirtų labai didelių nuostolių, jeigu sutartis būtų nutraukta (CK 6.217 str. 2 d. 1 – 5 p.).
Ar tam tikras sutartinių įsipareigojimų nevykdymas bus laikomas esminiu ar ne priklausys nuo susiklosčiusios faktinės situacijos ir, atitinkamai, skirtingose bylose įsipareigojimų nevykdymas bus kvalifikuojamas skirtingai. Taigi vienoje situacijoje to paties minimalaus „kilometražo“ ar užsakymų kiekio nesuteikimas bus laikomas esminiu sutarties pažeidimu, o kitu atveju – ne. Taipogi nustatant ar tam tikras sutarties pažeidimas yra esminis yra būtina atsižvelgti į abiejų šalių sutartinių įsipareigojimų vykdymą.
Norinčiam apsisaugoti nuo ateityje gręsiančios civilinės atsakomybės už vienašališką sutarties nutraukimą vežėjui paprasčiausia būtų į vežimo sutartį iš anksto įtraukti sąrašą aplinkybių, kurios būtų laikomos esminiu sutarties pažeidimu (tuo tarpu ir minėtas minimalaus „kilometražo“ ar užsakymų kiekio nesuteikimo aplinkybes).
