Lietuvos Aukščiausiasis Teismas keičia praktiką dėl vežėjų atsakomybės pagal „vienintelę sutartį“ (kai pervežimas vykdomas paeiliui kelių vežėjų)

CMR konvencijos VI skyriaus („Nuostatos, susijusios su vežimais, kuriuos paeiliui vykdo keli vežėjai“) 34 straipsnyje įtvirtinta, kad jeigu vežimą, kurio sąlygas nustato vienintelė sutartis, vykdo paeiliui keli vežėjai, tai kiekvienas iš jų atsako už visą vežimą, o antrasis ir kiekvienas kitas vežėjas, perimdamas krovinį ir važtaraštį, tampa sutarties dalyviu tokiomis sąlygomis, kurios nurodytos važtaraštyje.

CMR konvencijos VI skyriaus 36 straipsnis taip pat numato, kad ieškinys dėl krovinio praradimo, sugadinimo ar pristatymo termino viršijimo, išskyrus priešieškinio ar prieštaravimo būdu pateikiamus ieškinius tos pačios vežimo sutarties byloje, gali būti pateiktas tik pirmajam, paskutiniajam arba tam vežėjui, kuris vykdė vežimą tuo metu, kai atsitiko tai, kas lėmė krovinio praradimą, sugadinimą arba pristatymo termino viršijimą; ieškinys gali būti pareikštas ir keliems vežėjams, kurie vežė tą patį krovinį.

Krovinių transportavimo praktikoje gana dažna situacija, kai krovinio vežimo sutartį sudariusi įmonė dalies ar viso krovinio pervežimo maršrutui persamdo kitą vežėją. Ypatingai tai būdinga dalinių krovinių gabenimo atvejais, kai nuo „durų iki durų“ gabenamas krovinys yra kelis kartus perkraunamas tarpiniuose krovinių terminaluose, konsoliduojant tokį krovinį su kitais analogiška kryptimi gabenamais kroviniais ir pan. Neretai krovinių gabenimo komerciniuose santykiuose dalyvauja ir taip vadinami „susitariantys vežėjai“ – tarpininkai / ekspeditoriai, kurie patys krovinio faktiškai netransportuoja, bet, priėmę užsakymą ir įsipareigoję krovinį pervežti, suranda, kas galėtų tai padaryti už mažesnę kainą. Dėl tokių susitariančių vežėjų, „perparduodančių“ krovinio transportavimą ir pasiimančių tarpininkavimo pelno maržą, įsiterpimo į sutartinius krovinio pervežimo santykius, vieno krovinio pervežimo organizatorių grandinė kai kuriais atvejais gali būti stebėtinai ilga.

Todėl natūralu, kad į krovinio pervežimo organizavimo procesą „įsitraukus“ skirtingo finansinio pajėgumo įmonėms, krovinio sugadinimo ar praradimo atveju krovinio siuntėjui (arba reikalavimo teisę dėl žalos atlyginimo įgijusiam asmeniui, pvz., draudikui (perimančiam reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį subrogacijos tvarka) ar žalą krovinio siuntėjui atlyginusiam ir įgijusiam regresinio reikalavimo teisę į tolesnį susitariantį vežėją pirminiam vežėjui iškyla poreikis reikalavimus dėl žalos atlyginimo pareikšti ne tiesiogiai užsakymą dėl krovinio pervežimo įsipareigojusiai įvykdyti įmonei (vežimo sutartį sudariusiam vežėjui), bet ir faktiniam vežėjui, kuriam transportuojant krovinį ir kilo žala.

Dar įdomesnė situacija susiklosto, kai į tokią „tarpininkų“ – susitariančių vežėjų grandinę įsimaišo įmonė, kurios veiklos tikslai nebūtinai yra susiję su pirminio krovinio siuntėjo turimu interesu krovinį greitai ir saugiai pristatyti į numatytą galutinę paskirties vietą. Pasitaiko atvejų, kai prisidengdami realiai krovinių transportavimo – ekspedijavimo veiklai vykdyti naujai įsteigtomis (ar net ir ilgesnę veiklos istoriją turėjusiomis, tačiau savininkus ir vadovus neseniai pakeitusiomis) įmonėmis nusikaltėliai „nuekspedijuoja“ krovinį ne į galutinę ar tarpinę paskirties vietą, bet tik patiems nusikaltėliams žinoma kryptimi. Schema labai paprasta, gavusi užsakymą dėl krovinio pervežimo tokia įmonė susitaria su vežėju (arba jau vežimo sutarties vykdymo eigoje duoda vežėjui instrukciją) krovinį nugabenti į kitą paskirties vietą, kur krovinys, suprantama, ilgai neužsibūna ir pradingsta. Paaiškėjus, kad krovinys prarastas, tampa aišku ir tai, kad krovinį „nuekspedijavusios“ įmonės galimybės atlyginti dėl krovinio praradimo kilusią žalą taip pat yra lygios apskritam nuliui.

Tokiu atveju, krovinio netekusio ir žalą patyrusio pirminio krovinio siuntėjo ar užsakymą pervežti krovinį sukčiams patikėjusio susitariančio vežėjo (kuris stovi eilėje dėl žalos atlyginimo) akys nukrypsta į faktinį vežėją, kuris, vykdydamas vežimo sutartį, sudarytą su savo sutartiniu užsakovu (nusikalstamu būdu veikusia įmone) krovinį pristatė į kitą paskirties vietą, nei buvo numatyta CMR važtaraštyje. Tuomet kyla klausimas, ar faktinis vežėjas, vykdydamas savo tiesioginio užsakovo vežimo sutarties sąlygas ir krovinį nugabenęs ne į CMR važtaraštyje numatytą paskirties vietą, gali būti laikomas atsakingu prieš pirminį krovinio siuntėją, kuris tikėjosi krovinio pristatymo pagal CMR važtaraščio sąlygas, tačiau pats (ar per pasitelktą tarpininką) patikėjo krovinio pervežimą faktinį vežėją vėliau pasamdžiusiems sukčiams.

Pagal ankstesnę teisminę praktiką atsakymas į šį klausimą nebuvo vienareikšmis tiek dėl skirtingo CMR konvencijos 34 straipsnyje įtvirtintos „vienintelės vežimo sutarties“ sąvokos aiškinimo, tiek ir dėl CMR konvencijos 4 str. bei 9 str. 1 p. numatytų teisės normų dėl važtaraščio reikšmės vežimo teisiniuose santykiuose aiškinimo.

Pavyzdžiui, 2011 m. vasario 15 d. nutartimi išnagrinėtoje byloje UAB “Intersity Logistic” v. D. Galkio individuali įmonė, c.b. Nr. 3K-3-49/2011Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau taip pat – LAT) buvo nurodęs, jog sprendžiant, kas vežėjo atžvilgiu turi teisę disponuoti kroviniu (tame tarpe ir duoti privalomus nurodymus ar instrukcijas CMR konvencijos 12 str. prasme dėl krovinio pristatymo į kitą, nei CMR važtaraštyje numatytoji, krovinio iškrovimo vietą), reikėtų atsižvelgti į tai, kas su vežėju sudarė krovinio vežimo sutartį, įsipareigodamas už krovinio vežimą sumokėti nustatytą užmokestį, ir kam vežėjas įsipareigojo jam perduotą krovinį nugabenti į paskirties punktą. Teismo vertinimu, CMR važtaraštis galėtų būti vežimo sutarties sąlygas papildantis, detalizuojantis ar keičiantis dokumentas, bet tik tuo atveju, jei CMR važtaraštį pasirašantis faktinis krovinio siuntėjas kartu būtų ir vežimo sutartį su pervežimą atliekančiu vežėju sudaręs asmuo (kadangi vežimo sutartį keisti gali tik sutarties šalys). Vėlesnėje CMR konvencijos taikymo ir aiškinimo praktikoje kasacinės instancijos teismas (beje, išplėstinė teisėjų kolegija) savo sprendimą byloje taip pat argumentavo, pateikdamas analogišką aiškinimą: CMR konvencijos nuostatoms suteikiant didesnę reikšmę vežimo sutartyje, o ne važtaraštyje nustatytoms sąlygoms, spręstina, kad, esant skirtingai nurodytai krovinio pristatymo vietai, vežėjas turi vadovautis sutartimi ir vežti krovinį į sutartyje nustatytą vietą. Taigi šalims nepakeitus sudarytos vežimo sutarties, važtaraštyje nurodyti duomenys jos nekeičia.” (2013-05-30 LAT nutartis c.b. Leo Sped Miedzynaradowy Transport i Spedycja P.K. v. UAB “Didneriai”, Nr. 3K-7-159/2013).

Aiškinant CMR konvencijos 34 str. įtvirtintą vienintelės vežimo sutarties sampratą, ankstesnėje teisminėje praktikoje „vienintelės vežimo sutarties“ šalimis taip pat būdavo pripažįstami ne visi krovinio pervežimo organizatorių grandinėje dalyvavę ir įsipareigoję krovinį pervežti vežėjai, bet tik tie, kuriuos pradinis krovinio siuntėjas (užsakovas) iš jam žinomų duomenų galėjo identifikuoti, kad tokie vežėjai prisijungė prie vadinamosios „vienintelės vežimo sutarties“. Tokiu būdu pradinis krovinio siuntėjas (ar nuostolius jam atlyginęs vežėjas ir regresinio reikalavimo teisę į tolesnius vežėjus įgijęs susitariantis vežėjas) ne visuomet galėdavo nukreipti savo reikalavimą dėl žalos atlyginimo tiesiogiai į galutinį faktinį vežėją, kuriam vykdant pervežimą krovinys buvo prarastas.

Pavyzdžiui, 2014 m. balandžio 4 d. nutartimi išnagrinėtoje byloje UAB „Avelita“ v. UAB „Dairema“, D. T., R. T., AB „Lietuvos draudimas“, UAB „Rinal“, A. R., tretieji asmenys UAB „Rarkas“, A. K. ir UAB „SCA Hygiene Products“, bylos Nr. 3K-3-189/2014, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas sprendė, jog tuo atveju, kai pervežimo procese dalyvauja keli asmenys, kuris (-ie) asmuo (-enys) laikytinas (-i) vežėju ieškovo atžvilgiu, nustatytina pagal tai, kuris asmuo kaip vežėjas yra nurodytas važtaraštyje, bei kitas susitarimo aplinkybes, iš kurių galima spręsti, kad vežimo užsakovas turėjo suprasti, kas yra vežėjas. Byloje buvo nustatyta, jog UAB „SCA Hygiene Products” (pradinis krovinio siuntėjas) sudarė sutartį su UAB „Avelita“, kuri buvo nurodyta kaip vežėjas tiek sutartyje, tiek važtaraštyje, toliau UAB „Avelita“ sudarė vežimo sutartį su UAB „Dairema“ ir šios sutarties prasme UAB „Avelita“ byloje buvo laikoma siuntėju, o UAB „Dairema“ – vežėju. Teismas taip pat nustatė, jog CMR važtaraštyje, kaip pervežimą atliekantis vežėjas nurodyta UAB „Avelita“ apie kitus susitariančių vežėjų grandinėje dalyvavusius asmenis po UAB „Dairema“ (UAB „Rinal“, UAB „Rarkas“) duomenų neturėjo (kitaip tariant vežimo sutartį su UAB „Dairema“ sudariusiai UAB „Avelita“ nebuvo žinoma tolesnė informacija, ką vežimo sutarčiai įvykdyti persamdė UAB „Dairema“). Tuo tarpu, UAB „Dairema“ krovinio pervežimui persamdė „popierinį vežėją“ UAB „Rarkas“, o ši įmonė, kaip vėliau, paaiškėjo, valdoma nusikalstamu būdu veikusio asmens (-ų) persamdė krovinio pervežimui įvykdyti faktinį vežėją UAB „Rinal“ ir davė jam nurodymus krovinį pristatyti į kitą vietą, nei buvo numatyta CMR važtaraštyje. Krovinys tokiu būdu buvo pasisavintas ir prarastas.

Todėl, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, jognei pradiniam krovinio siuntėjui, nei UAB „Avelita“ nebuvo žinoma informacija, kad faktinis vežėjas konkrečiu atveju buvo UAB „Rinal“, teismas, remiantis aptarta teisine argumentacija, sprendė, kad šios įmonės nebuvo prisijungusios prie „vienintelės vežimo sutarties“. Kitaip tariant, vadovautasi logika, jog faktinis vežėjas UAB „Rinal“, priėmęs krovinį vežti pagal CMR važtaraštį (kadangi važtaraštyje vežėjo grafoje buvo nurodyti ne vežėjo UAB „Rinal“ rekvizitai, bet susitariančio vežėjo UAB „Avelita“ rekvizitai) neprisijungė prie vežimo sutarties pagal CMR važtaraščio sąlygas ir teisėtai vykdė savo užsakovo UAB „Rarkas“ nurodymus pristatyti krovinį į kitą išsikrovimo vietą. Nors CMR konvencijos 12 str. 5 d a) punktas numato, kad disponuoti kroviniu galima tik pateikus pirmojo (t.y. krovinio siuntėjo turimo) važtaraščio egzemplioriaus originalą, teismas šių aplinkybių nevertino ir laikė, jog galutinis faktinis vežėjas UAB „Rinal“ teisėtai vykdė savo užsakovo UAB „Rarkas“ instrukciją nugabenti krovinį į kitą, nei CMR važtaraštyje numatyta, vietą.

2020 m. kovo 16 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos priimta nutartimi aukščiau aptarta teisminė praktika yra koreguojama (LAT 2020 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Ukrainos ribotos atsakomybės bendrovė „Megateks“ v. UAB „Industrijos centras“, UAB „Svevala“, I. S., tretieji asmenys – individuali įmonė „Salka“, „Ergo Insurance SE“, Lietuvoje veikiantis per „Ergo Insurance SE“ filialą, c.b. Nr. e3K-7-151-421/2020).

Pirmiausia, LAT keičia poziciją dėl krovinio vežimo grandinėje dalyvaujančių visų susitariančių vežėjų prisijungimo prie „vienintelės vežimo sutarties“ CMR konvencijos 34 str. prasme sąlygų ir atsakomybės prieš krovinio siuntėją. Kasacinio teismo praktika koreguojama ta linkme, jog „vienintelės vežimo sutarties“ sudarymui CMR konvencijos 34 str. prasme nebėra keliamas reikalavimas klientui ir paeiliui vežimą vykdantiems vežėjų žinoti vienas apie kitą – LAT teigimu, vien tai, kad kitas vežėjas priima tas pačias prekes ir važtaraštį, ex lege (pagal teisę; pagal įstatymą) sukuria ryšį tarp siuntėjo ir paskesnių vežėjų remiantis CMR konvencijos 34 straipsniu.

Kasacinis teismas pažymėjo ir tai, kad pateiktas teisės aiškinimas dėl CMR konvencijos 34 straipsnio aktualus ir tose situacijose, kai dalis transporto operacijoje dalyvaujančių vežėjų yra nominalūs vežėjai – vežėjai, priėmę užsakymą, tačiau jį vykdantys ne patys, o tam pasitelkdami kitus vežėjus. Kasacinio teismo praktikoje jau ir anksčiau buvo išaiškinta, jog tuo atveju, kai asmuo sudaro sutartį kroviniui pervežti į paskirties vietą, bet veža ne pats, o paveda tai daryti trečiajam asmeniui, jis vis tiek yra vežėjas CMR konvencijos prasme. Netgi tuo atveju, kai ekspeditorius prisiima atsakomybę už visą pervežimo organizavimą, tačiau nėra atskiro nurodymo, kad jis tik ekspedijuoja krovinį, jis taip pat laikytinas vežėju CMR konvencijos prasme. Todėl jeigu iš sutarties aiškiai matyti, kad šalis įsipareigoja pervežti krovinį, ji laikoma vežėju CMR konvencijos prasme ir atsako kaip krovinio vežėjas nepriklausomai nuo to, kad faktiškai krovinį vežė kitas asmuo.

Atsižvelgiant į tai, darytina išvadą, jog visi vieno krovinio pervežimo grandinėje dalyvavę vežėjai galėtų būti laikomi teisiškai įsipareigoję prieš krovinio siuntėją pagal CMR konvencijos 34 str. numatytosios „vienintelės vežimo sutarties“ institutą.

Antra, nemažiau svarbi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išvada yra ta, jog vežėjui priėmus vežti krovinį pagal CMR važtaraštį (ir tokiu būdu pagal važtaraštyje numatytas sąlygas prisijungus prie „vienintelės vežimo sutarties“) vežėjas teisiškai įsipareigoja prieš krovinio siuntėją, kad krovinys bus tinkamai pervežtas CMR važtaraštyje numatytomis sąlygomis. Todėl vežėją užsakiusiam tarpiniam užsakovui-ekspeditoriui nurodant krovinį pristatyti į kitą paskirties vietą ir reikalaujant perduoti jį ne CMR važtaraštyje nurodytam gavėjui (kai CMR konvencijos 12 str. 5 d. a) punkte numatyta tvarka nėra pateikiamas pirmojo CMR važtaraščio egzemplioriaus originalas), vežėjas turėtų atsižvelgti į aplinkybę, kad yra teisiškai įsipareigojęs prieš pirminį krovinio siuntėją įvykdyti krovinio pervežimą CMR važtaraštyje numatytomis sąlygomis (t.y. kad krovinys bus pristatytas CMR važtaraštyje numatytam gavėjui į aptartą iškrovimo vietą).

Nagrinėjamoje byloje buvo nustatyta, kad vežėjas UAB „Svevala“, neturėdamas pirmojo CMR važtaraščio egzemplioriaus originalo (su įrašu apie pakeistą išsikrovimo vietą ir gavėją), vykdydamas savo užsakovo (tarpinio susitariančio vežėjo ar ekspeditoriaus) sutarties sąlygas, nepagrįstai krovinį pristatė į Kauną ir perdavė tokios teisės neturinčiam asmeniui, dėl ko, galiausiai, krovinys buvo pasisavintas ir prarastas. Atitinkamai, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas sprendė, jog vežėjas UAB „Svevala“, nesikreipdamas į krovinio siuntėją instrukcijų dėl krovinio perdavimo, kad įsitikintų, jog krovinys yra perduodamas tinkamam subjektui ir tinkamoje vietoje, elgėsi aplaidžiai, dėl ko vežėjo veiksmai buvo kvalifikuoti kaip didelis neatsargumas CMR konvencijos 29 str. prasme ir vežėjas įpareigotas atlyginti krovinio siuntėjui visą krovinio vertę.

Kaip jau minėta, CMR konvencijos 12 str. 5 d. a) punkte yra numatyta specifinė krovinio siuntėjo disponavimo kroviniu tvarka – pareikalauti vežėjo nutraukti krovinio pervežimą, pakeisti krovinio pristatymo vietą, atiduoti krovinį kitam gavėjui, nei nurodyta važtaraštyje, krovinio siuntėjas gali tik pateikdamas važtaraščiui pirmąjį CMR važtaraščio egzempliorių.

Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo naujausia praktika, siekiant išvengti bet kokių nesusipratimų ar net ir galimo krovinio pervežimo grandinėje dalyvaujančių asmenų piktnaudžiavimo, krovinio pervežimą atliekantis vežėjas turėtų labai rimtai žiūrėti į šį reikalavimą. Tokiu būdu CMR važtaraščio pirmasis egzempliorius, krovinio siuntėjui pageidaujant disponuoti kroviniu ir keisti krovinio pervežimo ar pristatymo sąlygas, savo teisine reikšme tampa panašus į jūriniuose pervežimuose naudojamą konosamentą (tik konosamento originalą pateikiantis asmuo gali tikėtis, kad jam uoste bus išduotas krovinys). Kita vertus, natūraliai kyla klausimas, kiek įmanomas tokio reikalavimo laikymasis itin dinamiškame kelių transporto sektoriuje, ypatingai dalinių krovinių transportavimo versle, kai krovinio pervežimas yra skaidomas į kelias transportavimo operacijas, numatant krovinio perkrovimą ir patikint transportavimą skirtingiems vežėjams (pvz., ar, vadovaujantis CMR konvencijos reikalavimais, vežėjas, priimdamas krovinį pagal CMR važtaraštį, numatantį, kad krovinys turėtų būti pristatytas į galutinę paskirties vietą, ten krovinį ir turėtų vežti (nors sutartį su savo užsakovu sudaro tik dėl krovinio pervežimo iki tarpinio paskirties taško)?

Galbūt tokiu atveju situaciją iš dalies galėtų padėti išspręsti CMR važtaraščio tarpiniam krovinio pervežimo maršrutui išsirašymas (vežėjui užsitikrinant, kad tarpinį CMR važtaraštį pasirašytų ir krovinį išduodantis faktinis krovinio siuntėjas, būtų išvengiama krovinio siuntėjo pretenzijų, kad krovinys buvo nugabentas ne į pagrindiniame CMR važtaraštyje nurodytą galutinę paskirties vietą ir perduotas neturinčiam teisės krovinį gauti gavėjui). Tačiau, kroviniai vežėjams dažnai yra perduodami transportavimui iš tarpinių krovinių saugojimo terminalų ir lygiai taip pat gabenami tik iki tarpinės iškrovimo vietos. Tokiu atveju, net ir tarpinį CMR važtaraštį išsirašęs vežėjas, remiantis LAT formuojama praktika, pagrindiniame CMR važtaraštyje nurodytą krovinio pristatymo vietą ir gavėją galėtų keisti tik gavęs iš savo užsakovo pirmojo pagrindinio CMR važtaraščio egzemplioriaus su siuntėjo parašu originalą. Priešingu atveju, kroviniui nenukeliavus į pagrindiniame CMR važtaraštyje nurodytą galutinę paskirties vietą, vežėjas teoriškai vis tiek galėtų susilaukti pretenzijų iš krovinio pristatymu į galutinę paskirties vietą suinteresuoto asmens, kad krovinio pervežimas pagal „vienintelę vežimo sutartį“ (pagrindinio CMR važtaraščio sąlygas) buvo įvykdytas netinkamai. Tokiai situacijai hipotetiškai būtų galima užkirsti kelią ir turint pirminio krovinio siuntėjo ar krovinio savininko rašytinį patvirtinimą (teoriškai, toks dokumentas galėtų būti išduodamas ir el. komunikavimo priemonėmis), kad krovinio pristatymas į tarpinę krovinio iškrovimo vietą ir perdavimas tarpiniam gavėjui yra galimas. Žinoma, su sąlyga, kad vėliau nekils ginčas dėl tokio dokumento autentiškumo. Dėl to visais atvejais kritiškai svarbus tampa ir visos krovinio pervežimo organizavimo grandinėje dalyvaujančių asmenų patikimumo įvertinimas ar tiesioginis įsitikinimas, kad apie krovinio transportavimo maršrutą (kai maršrutas yra išskaidomas į kelis etapus) ar krovinio peradresavimą žino ir CMR važtaraštyje nurodytas pirmasis krovinio faktinis siuntėjas.

Žymos: , , , , , , , ,

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas keičia praktiką dėl vežėjų atsakomybės pagal „vienintelę sutartį“ (kai pervežimas vykdomas paeiliui kelių vežėjų)

CMR konvencijos VI skyriaus („Nuostatos, susijusios su vežimais, kuriuos paeiliui vykdo keli vežėjai“) 34 straipsnyje įtvirtinta, kad jeigu vežimą, kurio sąlygas nustato vienintelė sutartis, vykdo paeiliui keli vežėjai, tai kiekvienas iš jų atsako už visą vežimą, o antrasis ir kiekvienas kitas vežėjas, perimdamas krovinį ir važtaraštį, tampa sutarties dalyviu tokiomis sąlygomis, kurios nurodytos važtaraštyje. CMR […]

Plačiau

Vykdomos sutarties modifikavimas teismo tvarka

Sutarties laisvės principas reiškia, kad šalys laisvos spręsti ne tik dėl sutarties sudarymo, jos sąlygų nustatymo, bet ir dėl sudarytos sutarties vienos, kelių ar visų sąlygų pakeitimo visam sutarties galiojimo terminui ar tam tikram laikui. Sutarties sąlygų pakeitimas, kaip ir jos sudarymas, gali būti atliekamas tik laisva valia sudarytu šalių susitarimu. Tačiau tam tikrais atvejais […]

Plačiau

Naujasis Juridinių asmenų nemokumo įstatymas kreditorius verčia būti budriais

2020 m. sausio 1 d. įsigaliojęs Juridinių asmenų nemokumo įstatymas griežtai nustato nemokumo procedūrų terminus, jų skaičiavimo tvarką, todėl nemokumo (bankroto, restruktūrizavimo) procesai turėtų vykti sklandžiau ir operatyviau.

Plačiau
Žemėlapis