Siunčiant krovinį verta pasidomėti vežėjo atsakomybe bei krovinių draudimu
Pagal CMR konvenciją vežėjas yra atsakingas už jam patikėto krovinio praradimą, sugadinimą ar pristatymą. Tačiau norint atgauti prarastus pinigus, prieš tai būtina įrodyti tokį faktą.
Tarptautine prekyba besiverčiantys įgudę verslininkai bei ekspeditoriai žino krovinių priėmimo iš vežėjo tvarką, reklamacijų pareiškimo terminus ir kilus ginčui naudojasi specialistų pagalba. Tačiau ir dabar pasitaiko atvejų, kai iš vežėjo reikalaujama absoliučios atsakomybės, neatsižvelgiant į CMR konvencijoje įtvirtintus apribojimus. Kitaip tariant, vežėjai atsiduria teisme.
Reikėtų nepamiršti, kad pagal CMR konvenciją, esant tam tikroms aplinkybėms vežėjas atleidžiamas nuo atsakomybės už padarytus nuostolius arba atsako iš dalies. Vežėjas yra atleidžiamas nuo atsakomybės, jeigu krovinys prarastas, sugadintas ar pavėluotai pristatytas dėl kroviniu disponuojančio asmens netinkamų veiksmų ar aplaidumo. Taip pat dėl paslėptų prekių defektų arba dėl aplinkybių, kurių vežėjas negalėjo išvengti, o pasekmėms negalėjo užkirsti kelio.
Aplinkybės, kurioms esant vežėjas atleidžiamas nuo atsakomybės, suformuluotos nekonkrečiai. Todėl kiekvienu atveju teismai kruopščiai tiria ir vertina, kokią įtaką vienos ar kitos aplinkybės turėjo vežėjui patikėto krovinio praradimui ar sugadinimui.
Žinoma, nurodytų aplinkybių konstatavimas pats savaime nėra pagrindas atleisti vežėją nuo atsakomybės. Tiesioginį žalos ryšį su netinkamais kroviniu disponuojančio asmens veiksmais arba jo aplaidumu įrodinėja vežėjas.
Itin didelė žala padaroma, kai krovinys prarandamas dėl ginkluoto ar kitokio užpuolimo ir apiplėšimo. Sąžiningas ir pareigingas vežėjas, padaręs viską, kas įmanoma žalai išvengti, turėtų būti atleistas nuo atsakomybės tuo pagrindu, kad susiklostė aplinkybės, kurių vežėjas negalėjo išvengti, o pasekmėms dėl šių aplinkybių negalėjo užkirsti kelio.
Be jau nurodytų aplinkybių vežėjo atsakomybę už krovinio praradimą ar jo sugadinimą pašalina ypatingos rizikos faktoriai, numatyti CMR konvencijos 17 str. 4 p. a–f papunkčiuose. Tai susiję su vežimui naudota netinkama transporto priemone, netinkamu krovinio įpakavimu, pakrovimu, perkrovimu, iškrovimu ar netinkamu krovinio ženklinimu. Šie faktoriai nėra aplinkybės, kurių vežėjas negalėjo išvengti. Vežėjas minėtus faktorius žino iš anksto, tačiau jie priklauso nuo siuntėjo valios ir veiksmų, todėl vežėjas už juos negarantuoja ir yra atleidžiamas nuo atsakomybės už krovinio praradimą ar jo sugadinimą, jei tam įtakos turėjo šie faktoriai.
Vežėjas nėra atleidžiamas nuo atsakomybės vien tik tuo pagrindu, kad ypatingos rizikos faktoriai egzistavo. Vežėjas dar privalo įrodyti galimybę (tikėtiną priežastinį ryšį), kad krovinio praradimas ir sugadinimas galėjo atsirasti dėl specialių rizikos faktorių.
Svarbu ir tai, kad CMR konvencija riboja atlygintinos žalos dydį. Viena vertus, konvencijos nuostata, kad vežėjas atsako už krovinio praradimą ar sugadinimą, reiškia dar ir tai, jog vežėjas neatsako už kitas išlaidas, atsiradusias dėl krovinio praradimo ar sugadinimo, ir už negautas pajamas.
Antra vertus, nustatant prarasto krovinio ar jo dalies vertę, remiamasi jo verte, kokia ji buvo toje vietoje ir tuo laiku, kai krovinys buvo priimtas vežti. Vežimo sąnaudos nėra įskaičiuojamos į krovinio vertę. Krovinio vertė nustatoma pagal biržos kainas, rinkos vertę arba pagal to paties asortimento ir kokybės prekių vertę. Paprastai prarasto ar sugadinto krovinio vertė nustatoma pagal sąskaitą-faktūrą. Žinoma, tokiu atveju yra didelė rizika vežant krovinius su vadinamaisiais pakeistais dokumentais.
CMR konvencija nustato kompensacijos už prarastą krovinį dydžio apribojimą. Kompensacija už prarastą krovinį negali būti didesnė kaip 8,33 atsiskaitymo vieneto už kiekvieną trūkstamą kilogramą bruto svorio. Į šią nuostatą ypač turėtų atkreipti dėmesį brangių ir lengvų prekių – parfumerijos, drabužių, kailių, kompiuterinės technikos siuntėjai, kadangi kartais padengiama tik nedidelė dalis prarastų prekių vertės.
Pažymėtina, kad vadinamasis CMR draudimas nėra išsigelbėjimas šioje situacijoje. Kadangi tokiu būdu apdraudžiama vežėjo civilinė atsakomybė, o Konvencijoje įtvirtintos atsakomybę ribojančios ar naikinančios nuostatos gins ir draudimo kompaniją. Kitaip tariant, draudimo išmoka nebus mokama arba mokama sumažinta, jei pagal CMR konvenciją vežėjas bus neatsakingas už krovinio praradimą ar sugadinimą ar atsakingas iš dalies.
Tokiu atveju tikslinga drausti patį pervežamą krovinį krovinių draudimu. Tačiau ir krovinių draudimo taisyklėse ar sutartyse apstu krovinio savininkui nepalankių sąlygų. Tenka susidurti su verslininkais, kurie būna įsitikinę absoliučia draudimo kompanijos atsakomybe ir nustemba, kai po ilgo bylinėjimosi draudimo išmoka taip ir neišmokama. Trumpai derėtų paminėti šiuos aspektus:
• Ne kiekvienas krovinio praradimo ar sugadinimo atvejis priskiriamas draudiminiam įvykiui. Draudimo taisyklėse ar sutartyse nedraudiminiams įvykiams išvardinti skiriama daug daugiau vietos ir dėmesio nei draudiminiams. Todėl krovinio praradimas ar sugadinimas gali būti priskirtas prie nedraudiminių įvykių, atitinkamai už jį nemokama išmoka.
• Draudimo sutarties galiojimą ir nebegaliojimą reglamentuojančios sąlygos taip pat užima reikšmingą vietą sutartyje. Itin svarbios jos tampa tuomet, kai pasirodo, kad krovinio praradimo ar sugadinimo momentu draudimo sutartis dar negaliojo ar jau buvo pasibaigusi ar nutraukta.
• Dažnai vyrauja nuomonė, kad pagrindinė draudėjo pareiga yra mokėti draudimo įmokas. Tačiau krovinių draudimo taisyklėse ar sutartyje yra labai daug kitų draudėjo pareigų. Draudėjas sutartimi prisiima daug daugiau pareigų, nei jų turi draudimo kompanija.
Šios pareigos, kartais iš pažiūros tokios nereikšmingos, tampa ypač svarbios, kai sutartyje draudimo išmokos nemokėjimas ar jos mažinimas susietas su tų pareigų tinkamu vykdymu. Praktikoje pasitaiko, kad prekybos, vežėjų ar ekspedijavimo įmonių vadovai pasirašo draudimo sutartis ir jų turinio neatskleidžia darbuotojams. Pastarieji nežino, kokius veiksmus įmonė privalo atlikti įvykus draudiminiam įvykiui – per kiek dienų kreiptis į draudiką, kokia pranešimo forma, kokias tarnybas kviesti į įvykio vietą ir pan. Tai vėliau atsigręžia prieš apdraustą įmonę.
Draudimo išmokos nemokėjimo ar jos mažinimo sąlygas sutartyje stengiamasi išvardinti glaustai. Tačiau šios sąlygos turėtų būti labai atidžiai skaitomos, o sudarant sutartis – dėl jų aktyviai deramasi. Kadangi draudimo kompanijų paruoštuose sutarčių projektuose draudimo išmokų nemokėjimas bei jų mažinimas siejamas su kitomis sutarties sąlygomis, dėmesys nukreipiamas į kitus sutarties punktus. Tai dažnai klaidina verslininkus, net ir tuos, kurie prieš pasirašydami draudimo polisus domisi sutarties tekstu.