Vežėjo civilinės atsakomybės ribos
Vienas pagrindinių civilinės atsakomybės principų – visiškas padarytų nuostolių atlyginimas. Tai reiškia, kad patirta žala turi būti tiksliai įvertinta ir nukentėjusiajam atlyginta būtent tiek, kiek jis prarado dėl padaryto pažeidimo. Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.251 str., įtvirtinantis pažeidėjo pareigą visiškai atlyginti padarytus nuostolius, numato ir išimtį, t.y. ribotos atsakomybės galimybę. Civilinę atsakomybę gali riboti įstatymai, be to sutartinę atsakomybę gali riboti šalys tarpusavio sutartimis.
Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencija (CMR) kaip tik ir yra tarptautinė sutartis, kurioje nustatyta ribota vežėjo civilinė atsakomybė už viso ar dalies krovinio praradimą. Pirma, atsakomybė už krovinio praradimą ar jo sugadinimą ribojama tiesioginiais nuostoliais. Negautų pajamų, kurias suinteresuotas asmuo būtų gavęs, jei nebūtų neteisėtų veiksmų (vežimo sutarties pažeidimo), vežėjas neatlygina. Jis taip pat neatlygina kitų su vežimu nesusijusių nuostolių. Taigi, atlyginama tiesioginė krovinio vertė, kuri buvo priimant krovinį vežti pasikrovimo valstybėje pasikrovimo laiku. Antra, CMR Konvencija įpareigoja krovinį praradusį vežėją kompensuoti nuostolius pinigais ribodama kompensacijos dydį 8,33 atsiskaitymo vieneto už kiekvieną trūkstamą kilogramą bruto svorio. Bruto svoris skaičiuojamas sudedant ne tik krovinio, bet ir jo įpakavimo svorį.
Lietuva jau 13 metų yra prisijungusi prie CMR Konvencijos, ir teismai taiko nustatytą 8,33 sąlyginio atsiskaitymo vieneto atsakomybės ribą.
Ar gali būti taikoma 8,33 sąlyginio vieneto atsakomybės riba krovinio sugadinimo atveju? Lietuvos Aukščiausiasis teismas nėra priėmęs nutarčių keliamu klausimu, tačiau tiek vertinant pačios normos turinį, tiek pagal transporto teisės teoriją matyti, kad atsakomybės ribos taikomos už prarasto krovinio vieną trūkstamą krovinio kilogramą, bet ne už sugadintą krovinį pagal visą jo svorį. Krovinio sugadinimo atveju taikoma nuvertėjimo proporcija – vežėjas privalo kompensuoti krovinio vertės sumažėjimo sumą, taip pat kompensuoti ir kitas su krovinio vertės sumažėjimu susijusias išlaidas. Krovinio sugadinimas apibūdinamas kokybiniais kriterijais. Tačiau visiškai sunaikinus krovinį (dalį krovinio) arba dėl sugadinimo kroviniui tapus netinkamu naudoti, taikytume kiekybinį kriterijų – laikytume krovinį (jo dalį) prarastu. Tuomet vežėjas galėtų taikyti Konvencijoje nustatytą kompensacijos ribojimą – 8,33 atsiskaitymo vieneto už kiekvieną trūkstamą kilogramą bruto svorio.
CMR konvencija reguliuoja krovinių tarptautinių vežimų už atlyginimą santykius, tad iš pažiūros atrodytų, kad vietinius pervežimus vykdančio vežėjo atsakomybė neribota. Iš tiesų taip nėra. Lietuvos Respublikos Kelių transporto kodeksas numato kompensacijas už prarastą krovinį ar jo trūkumą 1956 m. Ženevos tarptautinio krovinių vežimo sutarties konvencijos (CMR) nustatytų maksimalių nuostolių atlyginimo ribose (KTK 46 str. 5 d.). Taigi vietiniuose krovinių vežimuose vežėjams galioja ta pati 8,33 SDR civilinės atsakomybės riba.
Ar gali šalys tarpusavio sutartimi nustatyti mažesnę atsakomybės už prarastą visą ar dalį krovinio ribą? Ko gero – ne. CMR konvencijos 41 str. numato, jog visi susitarimai, kuriais tiesiogiai ar netiesiogiai nukrypstama konvencijos, laikomi negaliojančiais.
Tačiau susitarti dėl didesnės, nei ribotoji, kompensacijos už prarastą krovinį ar jo dalį, galima. Tokius šalių tarpusavio susitarimus krovinių vežimo teisinio santykio dalyviams leidžia CMR Konvencijos 24 str. ir 26 str.
Praktikoje tokie susitarimai retai sudaromi. Žinotina, kad papildoma krovinio vertė turėtų būti deklaruota CMR važtaraštyje. Kaip žinia, važtaraštis nėra sutartis, o tik vežimo sutartį patvirtinantis dokumentas. Taigi siuntėjas ir vežėjas įrodinėti įvairių krovinio vežimo sutarties sąlygų buvimą gali ir kitų dokumentų pagalba. Kaip įprasta, vežimo sutartis sudaroma pasirašant atskirą vienkartinį transporto užsakymą (paraišką, sutartį ar pan.). Mūsų nagrinėjamu atveju, deklaruota krovinio vertė ar papildoma krovinio vertė privalo būti nurodytos būtent CMR važtaraštyje. Kitokių rašytinių įrodymų pagalba papildomos krovinio vertės patvirtinti negalima. Antra, susitarimas dėl papildomos krovinio vertės kompensavimo krovinio praradimo atveju yra atlygintinis. Nurodyti papildomą krovinio vertę, duoti atitinkamas instrukcijas ir vėliau reikalauti didesnės kompensacijos siuntėjas galės tik tuomet, jei buvo sumokėtas aptartas užmokesčio už vežimą priedas. Trečia, reiktų turėti omenyje, kad tokiais susitarimais vežėjas prisiima atsakomybę ne krovinių tikrąja verte ir ne už siuntėjo negautas pajamas. Vežėjo mokėtina kompensacija lygi važtaraštyje nurodytai deklaruotai ar papildomai krovinio vertei. Skirtumas lyginant Konvencijos 24 ir 26 str. numatytus susitarimus yra tas, jog vienu atveju susitariama dėl vežėjo padidintos atsakomybės krovinio sugadinimo atveju, kitu – dėl krovinio sugadinimo bei pavėluoto jo pristatymo. Papildoma vežėjo atsakomybė už pavėluotą krovinio pristatymą siejama su atitinkamomis važtaraštyje nurodytomis instrukcijomis dėl pasikrovimo ar pristatymo termino, maršruto ir pan.
Vežėjas negali vadovautis jo atsakomybę ribojančiomis CMR Konvencijos nuostatomis (minėtu 8,33 sąlyginiu atsiskaitymo vienetu už 1 kg), jei žala padaryta sąmoningai arba dėl vežėjo kaltės, kuri pagal įstatymus prilyginama tyčiniams veiksmams. Pažymėtina, kad vežėjas netenka teisės riboti savo atsakomybės ir tuo atveju, kai sąmoningai arba tyčiniais veiksmais žalą padaro vežėjo agentai, asmenys, kurių paslaugomis vežėjas naudojosi vežimo metu. Sąmoningas žalos darymas, tyčiniai vežėjo veiksmai, grubus aplaidumas (didelis neatsargumas), leidžia reikalauti vežėjo visiškos atsakomybės. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šiuo atveju vežėjas privalo atlyginti ir netiesigines nukentėjusiojo asmens išlaidas (negautas pajamas). Reikalavimo teisę turinčiam asmeniui tenka pareiga įrodyti tokius vežėjo veiksmus, taip pat savo patirtų nuostolių realumą. Vertinant, ar vežėjo veiksmai yra tyčiniai, jie turėtų būti nesąžiningi, o žala kroviniui – neišvengiama. Sąmoningas žalos padarymas suprantamas kaip vežėjo elgesys, kuriuo buvo siekiama žalos, kaip veiksmai, kuriais tikėtasi padaryti žalą.
Vežėjui visiška civilinė atsakomybė iškyla tik kaip jo, jo agentų ar su vežėju susijusių asmenų veiksmų pasekmė. Jei dėl žalos yra ir kitų vežimo santykio dalyvių kaltės, tai yra esant dalinei siuntėjo ir vežėjo atsakomybei, CMR Konvencijos 29 straipsnis netaikomas.
Vežėjo tyčiniai veiksmai turi įtakos ne tik jo atsakomybės už suinteresuotam asmeniui padarytą žalą riboms. Dėl tokio vežėjo veiksmų įvertinimo gali pailgėti ieškinio senaties terminas. Bendrai teisė pateikti ieškinį vežėjui prarandama po vienerių metų. Tačiau vežėjo tyčinių veiksmų (grubaus aplaidumo) atveju senaties terminas yra treji metai.
Čia apžvelgti vežėjo atsakomybės apribojimai bei neribotos kompensacijos reikalavimo atvejai taikomi tik CMR Konvencijos reguliavimo sferoje. Kaip žinia, ši Konvencija netaikoma vežimams, kurie vykdomi pagal tarptautines pašto konvencijas, palaikų vežimui, būsto apstatymo vežimui persikraustant.